Gruzija XVI amžiuje

XVI amžius Gruzijoje prasidėjo be didelių vilčių vėl susivienyti. Susiskaldžiusi šalis tapo krikščioniška sala apsupta musulmoniškų šalių. Bet nemalonumai tik artėjo - Turkija ir Iranas vis artėjo prie jos.
1505 metais Kartli karaliumi tapo Davidas X. Jis buvo taikus, nenorėjo nieko užkariauti arba prijungti, bet karas pats atėjo - Imeretijos karaliaus Aleksandro II kariuomenė perėjo Lichi kalnagūbrį ir užėmė Gori. Bet 1510 metais į Gruzijos vakarinę dalį įsiveržė turkų kariuomenės būrys ir imeretiečiai Gori paliko. Šis nedidelis turkų įsiveržimas buvo pirmasis. Vėliau buvo kiti, taip pat nedideli turkų įsiveržimai.
Rytuose atrodė viskas buvo ramu, Kachetiją valdė karalius Aleksandras, bet 1511 metais jį nužudė jo sūnus Giorgi, taip pat išdūręs akis savo broliui. Prie Giorgi vardo atsirado pravardė Avi (piktas) - Av-Giorgi. Tais pačiais metais Av-Giorgi užpuolė Kartli, karalius Davidas X pasislėpė Ateni pilyje. Kachetiečiai, beveik netrukdomi, pradėjo plėšti šalį. Karaliaus brolis Bagratas bandė pasipriešinti: pirmiausia jis pareikalavo duoti jam valdyti Aragvi ir Ksani tarpeklius. Vėliau Muchrani slėnyje jis pastatė Mtveri tvirtovę, kuri kartais vadinama Ksani tvirtove.
Pagal legendą, kachetiečiai apsiautę tvirtovę, apsiaustiesiems pasiuntė vyno ąsotį. Bagaratas jiems pasiuntė gyvą upėtakį, kurį laikė vandens saugykloje. Liaudyje atsirado padavimas, kad iš tvirtovės yra požeminis tunelis iki Ksani upės, ir joje apsiaustieji gaudė žuvį, kurią pasiuntė kachetiečiams.
Kito antpuolio metu Av-Giorgi medžiojo Czalisi tarpeklyje (greičiausiai dabartinio Ereda kaimo apylinkėse), kur jį sugavo Bagrato kariai. Av-Giorgi buvo įkalintas Mtveri tvirtovėje, kur tais pačiais metais ir mirė. Bagratas įsiveržė į Kachetiją, kur didesnio pasipriešinimo nesulaukė. Kachetijos karaliaus sūnus Levanas pasislėpė pas kunigaikštį Gersevaną Čolokašvilį - greičiausiai prie dabartinio Matani kaimo. Kachetijos karalystė laikinai nustojo egzistavusi.

1514 metais turkai mūšyje prie Čaldirano nugalėjo Irano šacho Izmailo kariuomenę. Jo karvedys Div Sultan Rumlu savo iniciatyva 1518 metais užpuolė Gruziją. Persai užėmė Gori ir Surami, bet jie nusprendė neprovokuoti galimos turkų-gruzinų sąjungos ir iš Kartli pasitraukė. Pasitraukdami persai gražino Levanui Kachetijos sostą ir vėl gražino nepriklausomybę Kachetijai. Davidas X iškart pradėjo karą dėl Kachetijos, bet Levanas įgijo netikėtą sajungininką - Gurijos kunigaikštį Mamija Gurieli, kuris įsiveržė į Kartli, nugalėjo Davido X kariuomenę, o vėliau visus privertė susitaikyti. Kachetijos-Kartli karas baigėsi. Be to, 1520 metais, Gurieli ištekino už karaliaus Levano savo dukterį Tinatin.
1522 metais Irano šachas pasiūlė Davidui X priimti islamą. Jam atsisakius, šachas su kariuomene įsiveržė į Gruziją. Pietinėje Soganlugi kalnagūbrio pusėje įvyko mūšis prie Teleti. Persai buvo pasidalinę į tris armijas. Karaliaus Davido X kariuomenė sugebėjo nugalėti dvi iš jų, bet trečia, vadovaujama šacho Izmailo, nulėmė mūšio baigtį. Izmailas kirto Jagludža kalnagūbrį ir užpuolė gruzinų kariuomenę iš užnugario. Gruzinų kariuomenė buvo nugalėta, persai užėmė Tbilisį. Narikala tvirtovėje įsikūrė persų įgula, o prie Metechi tilto pastatė šiitų mečetę, kuri stovėjo iki XX amžiaus vidurio. Gruzinai pradėjo partizaninį karą. 1524 metais šachas Izmailas mirė, jo sūnui Tamazui buvo tik 10 metų, ir Irane prasidėjo karas tarp jo regentų. Tuo pasinaudojęs, Davidas X atsiėmė Tbilisį, o 1525 metais - Adžakala tvirtovę.
Dėl nežinomų priežasčių 1525 metais Davidas X atsisakė sosto ir Damiano vardu apsigyveno viename iš Tbilisio vienuolynų. Po metų jis mirė, palaidotas Sveticchoveli cerkvėje.
Karaliumi tapo jo brolis Giorgi IX, kuris irgi kiek vėliau (1527 ar 1534 metais) atsisakė sosto ir pasitraukė į vienuolyną. Irane tęsėsi vidaus kovos, trylikametis šachas Tamazas lanku nušovė jau minėtą karvedį Div Sultan Rumlu.
1539 metais į vienuolyną pasitraukė ir Davido X brolis Bagratas Muchran-Batoni, Muchrani kunigaikščiu tapo jo sūnus Vachtangas. Kachetijoje 1529 metais karalius Levanas susipyko su žmona Tinatin, kuri pasitraukė į Šuamta vienuolyną.

Luarsab I

Karaliaus Luarsabo I gimimo data tiksliai nežinoma, kaip ir jo karaliavimo pradžios ir mirties datos. Žinoma, kad 1526 metais jis vedė Imeretijos karaliaus Bagrato III dukterį Tamarą. Tai ta pati Tamara, kuri, pagal padavimus, skandino meilužius Tereko upėje. Ji dažnai painiojama su žymiąją karaliene Tamara.
Nuo tada Kartli ir Imeretija sudarė karinę sąjungą. Kiek vėliau prie jų prisijungė Kachetijos karalius Levanas. Pavojus iš Osmanų Imperijos ar Irano buvo sumažėjęs - iki 1555 metų šios valstybės kariavo tarpusavyje. Vis dėl to 1541 metais šachas Tamazas įsiveržė į Užkaukazę, privertė karalių Levaną nutraukti sąjungą su Luarsabu, užėmė Tbilisį ir jame paliko įgulą.
1545 metais turkai mėgino užgrobti Tortomi, Ispir ir Pasin tvirtoves. Imeretijos karalius paprašė Luarsabo I pagalbos. Prie jų prisijungė Gurijos kunigaikštis Rostom Gurieli, bet Megrelijos kunigaikštis Levanas Dadiani prisijungti atsisakė. Meschetai pareikalavo, kad, pagal papročius, jie būtų kariuomenės avangarde, bet jiems atsakius, jie mūšyje nedalyvavo. Mūšį prie Sochoisto gruzinų armija pralaimėjo, turkai užėmė dalį Samcche.
Nuo 1545 iki 1554 metų Gruziją pastoviai puldinėjo persai. Daugiausiai jie siaubė Samcche-Džavacheti, Trialeti ir Sabaratiano sritis, sugriovė Birtvisi tvirtovę, Gori ir Ateni. 1555 metais persai su turkais susitarė Gruziją pasidalinti. Į persų intersų zoną pateko Kartli ir Kachetijos karalystės. Lauarsabas I šios sutarties nepripažino ir tęsė partizaninį karą, laikas nuo laiko puldinėdamas Tbilisį. Persai suruošė didelę baudžiamąją ekspediciją vadovaujamą Gandži valdovo Šaverdi. Lauarsabas I persų kariuomenę pasitiko prie Garisi kaimo. Persai buvo nugalėti, bet Luarsabas I buvo mirtinai sužeistas. Mūšis įvyko 1556 arba 1558 metais. Karalius buvo palaidotas Sveticchoveli cerkvėje.

Svimon (Simon) I

Kartli karaliumi tapo Luarsabo sūnus Svimonas I. Karaliumi praktiškai jis tapo vykstant mūšiui prie Garsi, kurio pabaigoje jis vadovavo gruzinų kariuomenei. Kartli sostine tuo metu buvo Gori miestas. 1559 metais Svimonas vedė Kachetijos karaliaus Levano dukterį Nestan-Daredžan.
Pagrindinė jo politikos kryptis buvo Tbilisio atkovojimas. Svimonas keletą kartų puolė Tbilisį, bet 1561 metais mūšyje prie Cichedidi pralaimėjo persams. Tuo metu jo brolis Davidas pabėgo pas persus, priėmė islamą ir tapo Irano palaikomu pretendentu į sostą. Su persų kariuomene Davidas įsiveržė į Gruziją, bet du kartus - 1567 metais mūšyje prie Digomi ir 1569 metais prie Samadlo jį nugalėjo Svimono I kariuomenė. 1569 metais Svimonas I pralaimėjo mūšį prie Parcichi ir pateko į nelaisvę. Jis 9 metus buvo kalinamas Irane, Alamut tviertovėje.
Karaliumi tapo Davidas XI arba Daud-chanas. Tai nepatiko Osmanų imperijai, kuri beveik 100 metų taikstėsi su krikščioniška Gruzija, bet šiitų Gruzijos perspektyva jiems labai nepatiko.

Lala-Paša įsiveržimas

1578 metais Osmanų imperija pradėjo Gruzijos puolimą. Tai buvo pirmasis didelis turkų karo žygis į Užkaukazę, vadovaujamas Lala Mustafa Paša. Jis buvo geras karvedys, prieš tai vadovavęs Maltos apsiausčiai ir Kipro užkariavimui. Su 100 000 žmonių kariuomene iš Erzurumo patraukė į rytus. Persų armija (15 000) turkus pasitiko prie Čildyr ežero, sugebėjo atmušti turkų avangardą, bet pagrindinės turkų pajėgos persus nugalėjo. Kunigaikštis Manučaras Džakeli, su savo pajėgomis (6 000), tikėdamasis susitarti su turkais, mūšyje nedalyvavo.
Po mūšio turkams atsivėrė kelias į Tbilisį. Jie užėmė Boržomi, Gori ir Tbilisį. Daud-chanas pabėgo į Krymą. Vėliau jis pasidavė turkams, ir Stambule pradėjo studijuoti mediciną. Turkams pasidavė Kachetijos karalystė ir Šeki chanatas. Turkai užėmė ir Samšvilde tvirtovę, joje sugriovė Samšvilde Sioni cerkvę, kurios griuvėsiai išlikę ir dabar.
Rudenį turkai užėmė Širvaną. Užėmę visą Azerbaidžaną turkai tvirtovėse paliko įgulas ir pasuko atgal į Erzurumą. Grįžimas buvo sunkus, nuo netikėtos pūgos prie Gori žuvo apie 5 000 žmonių.
Irano šachas Tamaz I, tikėdamasis, kad jis pradės kariauti su turkais, nusprendė paleisti Svimoną I ir grąžinti jam karalystę. Svimonas I surinko kariuomenę, atkovojo Lori, Gori ir dar keletą tvirtovių, 1579 metais apsupo Tbilisį. Vakaruose prieš turkus pradėjo kovą kunigaikštis Manučaras Džakeli.
1582 metų rugpjūčio mėnesį į Gruziją įsiveržė turkai vadovaujami Chadim Mechmed-paša. Svimonas I juos pasitiko Muchrani slėnyje, turkai buvo nugalėti ir pasitraukė į Tbilisį. 1584 metais sultonas į Gruziją pasiuntė Ferchad-paša. Svimonas I jį nugalėjo mūšyje prie Lori, o 1586 metais - prie Tabachmela kaimo. Turkų įgula vis dar laikėsi Tbilisyje, o tuo metu (1585 metais) turkai užėmė Irano sostinę Terbizą.
1587 metais Irane šachą Chuabende pakeitė šachas Abasas I.
Svimonas I vis dar laikėsi, bet jo sąjungininkai persai pralaiminėjo Osmanų imperijai. 1590 metais turkų-persų kare (1578-1590) Iranas pralaimėjo. Pagal Stambulo taikos sutartį visa Užkaukazė atiteko Osmanų imperijai.
Šioje situacijoje Gruzijos padėtis buvo apgailėtina, bet Svimonas I dar gana sėkmingai priešinosi turkams. 1591 metais jis užėmė Kutaisį ir dar keletą tvirtovių, 1599 metais - Gori. Turkai surinko didelę kariuomenę vadovaujamą Vano beilerbėjaus Džafar-paša. Prie Algeti upės turkai nugalėjo gruzinus, ir 1599 ar 1560 metais Svimonas I pateko į nelaisvę, kur vėliau Stambule mirė. Jo kūną vėliau pervežė ir palaidojo Sveticchoveli cerkvėje.
XVI amžiaus pabaigoje Osmanų imperija pasiekė savo ekspansijos ribas, vėliau jos teritorija tik mažėjo. Gruzinų valstybėms šis amžius baigėsi liūdnai. Sunkus buvo šis amžius Gruzijai, bet ateinantis bus dar sunkesnis.

Gruzijos suvienijimas ir skilimas

1346 metais karaliumi tapo Davidas IX, vienintelis Giorgi Puikiojo sūnus. Gruzijoje atrodė, kad viskas gerai, bet XIV amžius buvo sunkus visiems. Europoje prasidėjo Mažasis Ledynmetis, stipriai atšalo. Prasidėjo Šimtametis karas. 1347 metais Kryme prasidėjo Didysis Maras, greitai pasiekęs Italiją, Konstantinopolį ir Trapezundą, paplitęs po visą Europą. 1348 metais maras pasiekė Gruziją. Mirė daugybė žmonių, šalies ekonomika žymiai nusilpo.
Davidas IX nieko įpatingo nenuveikė. Jis vedė kunigaikštytę Sinduchtan Džakeli, susilaukė sūnaus Bagrato ir dukters Gulchan-Eudokijos, kuri ištekėjo už Trapezundo imperatoriaus. 1360 metais Davidas mirė ir karaliumi tapo jo sūnus Bagratas.

Bagratas V Didysis (1360-1393)

Karalius Bagratas tapo didinga ir tragiška istorine asmenybe. Liaudis jį mylėjo. Jos buvo geras karalius ir neblogas karvedys. Jo karybos talentą pripažino netgi bizantiečiai. Bet jam nepasisekė su laikmečiu.
1366 metais į Gruziją trumpam sugrįžo maras, nuo kurio mirė jo žmona Elena. Rytuose iškilo Timūras (Tamerlanas), 1383 metais pradėjęs Irano užkariavimą. Aukso Ordos chanas Tochtamyšas su kariuomene patraukė prieš Timūrą į Azerbaidžaną. Gali būti, kad Gruzija buvo jo sąjungininkė. Šiap ar taip, Timūras nusprendė Gruziją sunaikinti. Jo įsiveržimai šaliai padarė didesnius nuostolius, kaip prieš tai buvęs visas mongolų valdžios laikotarpis.
Sutriuškinęs Tochtamyšą, Timūras per Azerbaidžaną nuėjo iki Karso. 1386 metų pabaigoje jis per Samcche įsiveržė į Gruziją ir pasiekė Tbilisį. 1386 metais Tbilisis buvo užimtas.
Bagratas papuolė į nelaisvę ir perėjo į islamą. Vieni tai vadino išdavyste, kiti - savotišku pasiaukojimu. Bagratą nuvežė pas Timūrą, tuo metu Gruzijos karaliumi tapo jo sūnus Giorgi VII. Timūras karaliumi paskelbė Bagratą, davė jam 12 000 kariuomenės būrį ir pasiuntė padaryti tvarką Gruzijoje. Bagratas pradėjo slaptas derybas su sūnumi, Timūro kariuomenės būrys pateko į pasalą ir žuvo. Giorgi VII išlaisvino tėvą.
Timūras nusprendė atkeršyti. 1387 metų pavasarį jis vėl patraukė į Gruziją. Šalies gyventojai išsislapstė kalnuose, Gruzija ruošėsi gynybai. Gruziją išgelbėjo Tochtamyšas, kuris vėl įsiveržė į Iraną, ir neilgam atitraukė Timūro dėmesį.
1393 metais Bagratas numirė. Jis turėjo tris sūnus - Giorgi, Davidą ir Konstantiną.
1394 metais Timūras vėl prisiminė Gruziją. Jis pasiuntė keletą būrių į Samcche, o pats patraukė į Aragvi tarpeklį prieš pšavus ir chevsurus. Minimi mūšiai dabartinio Žinvalio apylinkėse. Ir vėl Tochtamyšo įsiveržimas sulaikė Timūrą, ir jis per Tbilisį išėjo į Šeki.
1395 metais gruzinų kariuomenė, kartu su Šeki, pasiryžo pulti Timūro valdas. Nachičevanėje jie nugalėjo didelį Timūro kariuomenės būrį vadovaujamą Miran-Šacho. 1399 metais Timūras sugrįžo atkeršyti, nusiaubė Šeki ir netolimus Kachetijos rajonus. 1400 metais jis vėl įsiveržė į Gruziją, nugalėjo karaliaus Giorgi VII kariuomenę, kuri atsitraukė į Gori. Timūro karvedys Tachiras užėmė Tbilisį, jame paliko įgulą, ir pasiekė Gori. Karalius sugebėjo išsiveržti iš apsupties ir pasitraukti į miškus vakaruose. Timūro kariuomenė keletą mėnesių siautėjo Gruzijoje, pakeliui viską naikindama. Daug miestų ir kaimų buvo sudeginta, daug žmonių mirė iš bado, 60 000 gyventojų paversti vergais ir išvežti.
1401 metų pabaigoje Timūras vėl pasirodė Užkaukazėje. Karalius Giorgi pasiūlė jam taikos sutartį. Perspektyvoje buvo Timūro konfliktas su osmanais, todėl jis sutiko. Pagal sutartį Gruzija padeda Timūrui kariais ir suteikia privelegijas musulmonams.
Nėra žinoma ar gruzinai dalyvavo Timūro kare su osmanais. 1402 metais prie Ankaros Timūras nugalėjo osmanus ir jų sąjungininkus serbus.
1405 metais Timūras mirė. 1406 metais netikėtai atsigavo Kara-Kojunlu valstybė, kurią Timūras buvo beveik sunaikinęs. Turkmėnai užėmė Terbizą, vienas jų būrys įsiveržė į Gruziją. 1406 ar 1407 metais mūšyje su turkmėnais Giorgi VII žuvo.
Karaliumi tapo jo brolis Konstantinas I. Jam atiteko nusiaubta, dykuma paversta šalis ir turkmėnų antpuolių perspektyva. 1411 metais, kad apsigintų nuo turkmėnų antpuolių, Konstantinas susivienijo su Šeki ir Širvanu, bet mūšyje prie Čalagano (dabartinio Karabacho teritorijoje) sąjunginkai buvo nugalėti, Širvano šachas Ibrahimas ir karalius Konstantinas pateko nelaisvėn. Turkmėnai Konstantiną nužudė.
Konstantinas I turėjo tris sūnus: Aleksandrą, Bagratą ir Giorgi.

Aleksandras I Didysis

Karaliumi tapo 1412 metais. Per 30 valdymo metų jis stengėsi atkurti nusiaubtą šalį, bet Gruzija palaipsniui skilo į atskiras dalis.
Pirmiausiai Aleksandras sutaikė megrelų kunigaikštį su abchazų kunigaikščiu. Po to jėga privertė paklusti kunigaikštį Džakeli. Karalius pradėjo atstatinėti tvirtoves ir cerkves, šiems tikslams netgi įvedė laikiną mokestį, bet daug miestų vistiek neatsigavo. 1440 metais jis atsisakė mokėti duoklę Kara-Kojunlu chanams. Tų pačių metų kovo mėnesį į Gruziją įsiveržė Džachan-Šachas su 20 000 žmonių kariuomene, sugriovė Samšvilde miestą, nusiaubė Tbilisį ir nužudė tūkstančius krikščionių.
Aleksandras padarė lemtingą klaidą, paskyręs bendravaldoviais tris savo sūnus, sąlyginai šalį padalindamas į tris dalis. Vachtangas, Demetre ir Giorgi atitinkamai į valdas gavo Kachetiją, Imeretiją ir Kartli.
1442 metais Aleksandras atsisakė sosto ir apsigyveno vienuolyne pasivadinęs Afanasijumi. Pagal vieną versiją jis apsigyveno David-Garedži, pagal kitą - Sveticchoveli vienuolyne.
Aleksandras Gruziją paliko ant subyrėjimo slenksčio. Karaliumi neilgam tapo jo vyresnysis sūnus Vachtangas, valdęs Gruziją 4 metus, nestabilumo ir turkmėnų antpuolių laikotarpiu. Jo žmona buvo iš Panaskerteli (būsimos Cicišvili) giminės. Abu jie palaidoti Bana sobore (dabar Turkijoje).
Karaliumi tapo jo sūnus Giorgi.

Giorgi VIII

Gimė 1417 metais, karaliumi tapo 1446 metais, mirė 1476 metais. Jam valdant Gruzija galutinai subyrėjo į atskiras dalis.
Jo valdymo metais, 1453 metais turkai užėmė Konstantinopolį, Bizantija baigė savo egzistavimą ir jūrų kelias į Europą Gruzijai ilgam užsidarė. 1461 metais turkai užėmė Trapezundą, paskutinę krikščionišką valstybę Gruzijos kaiminystėje. 1473 metais turkai sutriuškino turkmėnus. Kažkodėl Osmanų Imperija, savo galybės maksimume, paliko Gruziją ramybėje.
1463 metais prieš karaliaus valdžią sukilo Megrelija, Gurija, Abchazija ir Svanetija. Separatistų vadu tapo Bagratas, Giorgi sūnus, Konstantino I anūkas. Nuo 1455 metų jis buvo Samokakalo (taip vadinosi Kutaisis ir jo apylinkės) srities eristavas. Priešininkų kariuomenės susidūrė prie Čikori tvirtovės, Lichi kalnagūbryje. Nugalėjęs Giorgi VIII kariuomenę Bagratas pasiskelbė Imeretijos karaliumi. Neužilgo ir Imeretijos karalystė subyrėjo.
1465 metais Giorgi VIII kariavo su kunigaikščiu Džakeli, bet jam pralaimėjo mūšyje prie Paravani ežero ir pateko į nelaisvę. Bagratas Imeretietis užėmė Tbilisį ir pasiskelbė Gruzijos karaliumi Bagratu VI. Kunigaikštis Džakeli nusprendė, kad Giorgi kelia mažiau problemų ir jį išlaisvino. Giorgi nesugebėjo susigražinti Tbilisio, bet išlaikė Kachetiją. Jo brolis Konstantinas pasiskelbė Kartli karaliumi. Gruzijoje atsirado savotiška trivaldystė. 1466, 1472 ir 1476 metais į Gruziją įsiveržė Ak-Kojunlu kariuomenė. Tbilisis eilinį kartą buvo sugriautas ir tik 1478 metais pradėtas atstatinėti.
Giorgi VIII mirė 1476 metais, jo sūnus Aleksandras paveldėjo Kachetiją. 1478 metais mirė Bagratas VI, palaidotas Gelati vienuolyne.

Aleksandras II

Bagrato sūnus Aleksandras karaliumi tapo 1478 metais. Giorgi VIII sūnus Konstantinas iš karto pradėjo karą, išstūmė Aleksandrą iš Kartli, vėliau užėmė Imeretiją. Aleksandras pasitraukė į Račos kalnus.
1483 metais kunigaikštis Kvarkvare Džakeli mūšyje prie Aradeti nugalėjo Konstantiną. Aleksandras sugrįžo į Imeretiją, bet 1484 metais Konstantinas vėl užkariavo Imeretiją. Šalies suvienijimui sutrukdė turkmėnai - 1488 metais jie užėmė Tbilisį ir laikinai okupavo Kartli. Aleksandras tuo pasinaudojo ir vėl užėmė Imeretiją. 1493 metais Konstantinas oficialiai pripažino Imeretijos ir Kachetijos nepriklausomybę. Samcche buvo savotiška autonomija.
Konstantinas mirė 1505 metais. Prasidėjo naujas laikmetis. Iš vakarų veržėsi Turkija, rytuose stiprėjo Iranas, kurį 1501 metais pradėjo valdyti Sefevidai.

Mongolų įsiveržimas ir valdymas

Pirmieji kontaktai

Pirmieji mongolų būriai Gruzijoje pasirodė valdant karaliui Giorgi Laša. Jis buvo karalienės Tamaros sūnus, ji paskelbė jį bendravaldoviu dar 1207 metais. Apie 1213 metus karalienė Tamara numirė ir Giorgi tapo karaliumi. Kai kurios vasalinės musulmonų valstybės pabandė pasinaudoti situacija ir atsiskirti, bet joms nepavyko. Valstybėje situacija buvo gana stabili ir apie 1220 metus netgi prasidėjo žygiui į Jeruzalę pasiruošimas. Tuo metu, 1218 metais, 5-ojo kryžiaus žygio dalyviai išsilaipino Egipte, planuota juos palaikyti iš šiaurės.
Ir kaip tik tuo metu pasirodė mongolai. Jų 20 000 karių būrys, vadovaujamas Subedėjaus ir Džebe, persekiojo Chorezmo šachą pietinėje Kaspijos jūros pakrantėje, o vėliau gavo įsakymą išžvalgyti Užkaukazę ir įsiveržė į armėnų Gogareną.
Karalius Giorgi su 60 000 karių išėjo jų pasitikti. Nėra aišku kur įvyko mūšis. Metraštininkai mini Kotnan slėnį ir Chunan upę, bet dabar tokių vietovardžių nėra. Gruzinų-armėnų kariuomenė pralaimėjo, o karalius Giorgi buvo sunkiai sužeistas. Mongolai išėjo į Chamadaną.
1221-1223 metais mongolai įsiveržė dar keletą kartų, apiplėšdami kai kurias Armėnijos teritorijas ir Širvaną. Vėliau mongolai pasuko į šiaurę, Rusijos link. 1223 metais karalius Giorgi mirė nuo žaizdų.
1223 metų sausio 8 d. Giorgi sesuo, Rusudan, buvo karūnuota Gruzijos karaliene. Tada prasidėjo problemos - karalius Giorgi turėjo nesantuokinį sūnų Davidą. Rusudan nusprendė juo atsikratyti ir pasiuntė su misija pas seldžiukus, paprašiusi jų sultono kokiu nors būdu jį nužudyti. Sultonas nusprendė Davido nežudyti, o pasiliko jį kaip įkaitą. Dėl šių intrigų Gruzijoje vėliau atsirado dvivaldystė.

1225 metų rudenį į Užkaukazę įsiveržė Chorezmo šacho kariuomenė, kuri mūšyje prie Garni nugalėjo gruzinų kariuomenę, vadovaujamą Ivane Mchargrdzeli. Karaliaus rūmai evakavosi į Kutaisį. 1226 metų kovo 9 dieną Džalal Ad-Din užėmė Tbilisį. Chorezmiečiai ikonas iš Sioni soboro sudėjo ant Metechi tilto ir liepė gyventojams pereiti per jas kojomis, grasindami nužudyti atsisakiusius. Pagal padavimą, 100 000 žmonių atsisakė tai padaryti ir buvo nužudyti. Tam įvykiui pažymėti pastatyta varpinė po Metechi uola, o Metechi cerkvėje yra vaizduojanti įvykį ikona.
Džalal Ad-Dinas išėjo, bet po metų vėl sugrįžo. Karalienė Rusudan Načarmagevi surinko gruzinų, armėnų, alanų, osetinų ir kitų tautų kariuomenę, kuri, vadovaujama Ivane Mchargrdzeli, per Tbilisį patraukė į Bolnisį, kur stovėjo Džalal Ad-Dino kariuomenė. Mūšyje gruzinų kariuomenė vėl buvo nugalėta, o chorezmiečiai patraukė į Lori. Po šio mūšio, nuo 1227 iki 1230 metų, rytinę Gruzijos dalį kontroliavo chorezmiečiai.
1229 metais mongolų karo vadas Čormaganas pradėjo karą su Chorezmu, kurį užėmė 1231 metais. Čormaganas užėmė Farsą, Kermaną ir užvaldė beveik visą Persiją. 1236 metais Čormaganas patraukė į Užkaukazę. Mongolai užėmė Šamchorą, Lori, dar keliolika armėnų tvirtovių, miestus Ani ir Karsą. Armėnų ir gruzinų kunigaikščiai arba pasislėpė kalnuose, ar derėjosi su mongolais. Tik Samcche eristavas Ivane Džakeli bandė su jais kariauti. Kaip atsaką, mongolai nusiaubė Samcche ir 1228 metais Džakeli pripažino jų valdžią, bet Surami kalnagūbrio mongolai nekirto ir Imeretijos napalietė.
Visa Užkaukazė turėjo mokėti duoklę mongolams ir, kaip rašė armėnų metraštininkai, "įstoti į chalam", tai yra atlikti karinę prievolę. Vakarų Gruzija liko kiek nuošalyje, ir mongolų įsiveržimas ją palietė tik dalinai. Kutaisio mongolai taip nė karto ir nepasiekė.

Gruzija prieš mongolų įsiveržimą

Gruzija mongolų valdžioje

1242 metais Čormaganą pakeitė Badžu. Mongolai, kartu su gruzinų-armėnų pajėgomis, užpuolė Karin (Erzurumą). Miestas buvo apiplėštas, krikščioniškas knygas ir ikonas mongolai pigiai pardavė savo sąjungininkams krikščionims, kurie vežė jas į Gruziją.
Užėmę Kariną, mongolai patraukė į Sivas. Konijos sultonas Gijas Ad-Din Chosrov juos pasitiko prie Kesedag kalno su didžiule kariuomene, kurią mongolai nugalėjo. Mongolai užėmė Sivas ir Kaiseri, sultonui palikdami tik žemes už Kyzyl-Irmak upės ir privertę jį mokėti duoklę.
Susiklostė neįprasta situacija. Armėnija ir Gruzija beveik 600 metų kovojo su musulmonais, ir staiga pasirodė trečioji jėga, visai nemusulmoniška ir netgi, pagal gandus, vos ne krikščioniška. Krikščioniška mongolų praeitis buvo beveik mitas, bet vieno iš chanų žmona buvo nestorijietė, o chanų religija buvo pagonybės, budizmo ir nestorianizmo mišinys. Mongolai, nesikišdami į religijos klausimus, kvietė gruzinus kariauti prieš seldžiukus ir kitus musulmonus.
1245 metais mirė karalienė Rusudan. Atrodo, dar iki mirties, ji pasiuntė savo sūnų Davidą į Karakorumą gauti oficialų chano patvirtinimą. Davidas iškeliavo ir dingo, Rusudan mirė, ir šalis liko be karaliaus. Gruzinų kunigaikščiai prisiminė karaliaus Giorgi sūnų David, kuris buvo laikomas įkaitu Kaiseri. Į Kaiseri buvo pasiųstas gruzinų-armėnų-mongolų būrys, kuris Davidą išlaisvino, atvežė į Tbilisį, kur jį paskelbė karaliumi.
Tuo metu Karakorumą pasiekė karalienės Rusudan sūnus Davidas. Dėl aiškumo juos vadino "vyresnis" ir "jaunesnis" - David Ulu ir David Narini. Mongolai, labai nesiaiškindami, paskyrė karaliais juos abu.
1251 metais Didžiuoju Chanu tapo Munke, Chubilajaus ir Chulagu brolis. 1253 metais jis pavedė Chulagu galutinai užimti Artimųjų Rytų musulmoniškas valstybes. Chulagu pradėjo vadovauti mongolų kariuomenei Persijoje, vėliau tapo Chulaguidų (Ilchanų) dinastijos pradininku Irane. Chulagu buvo budistas, jo motina ir artimiausias bendražygis Kitbuga - nestorijiečiais.
Chulagu įvykdė keletą žymių karo žygių, kuriuose privalėjo dalyvauti ir gruzinų kariuomenė. 1256 metais Chulagu sunaikino persų ismailitus, sugriovė garsiąją Alamut tvirtovę, jų sostinę. 1258 metais 120 000 žmonių kariuomenė patraukė į Bagdadą. Dalį Chulagu armijos sudarė gruzinai, joje buvo net kiniečių.
Bagdado kalifo Al-Mustasim kariuomenėje buvo apie 50 000 žmonių. Sausio 29 dieną prasidėjo Bagdado apsiaustis, vasario 10 dieną miestas pasidavė. Bagdadas buvo stipriai sugriautas, sudeginta biblioteka. Bagado užėmimas islamui tapo beveik katastrofa. Tuo baigėsi islamo Aukso amžius, pasikeitė ir pats islamas. Sunyko Irako drėkinimo sistema, nuo to laiko šalis tapo panaši į dykumą.
Bagdado sugriovimas kažkiek pakenkė ir patiems mongolams. Pagrindiniu šios akcijos priešininku buvo Aukso Ordos chanas Berke, neseniai perėjęs į islamą, ir visomis galimomis priemonėmis gynęs kalifą. Jis taip ir neatleido Chulagui Bagadado sugriovimui, dėl to vėliau kilo pirmasis mongolų tarpusavio karas.
Gruzinų kariuomenė prie Bagdado patyrė rimtų nuostolių, todėl po dviejų metų karalius Davidas atsisakė dalyvauti mongolų karo žygyje į Egiptą. Jame dalyvavo tik nedideli gruzinų būriai, kurie dalyvavo mūšyje prie Ain-Džaluto. Egipto mongolai taip ir neužėmė.
1260 metais mongolų būriai įsiveržė į Pietų Gruziją, norėdami nubausti karalių Davidą dėl atsisakymo dalyvauti žygyje į Egiptą. Jie nugalėjo Davido ir jo sąjungininko Sargiso Džakeli kariuomenę, bet pagrindinių tvirtovių užimti neįstengė ir 1261 metais paliko Gruziją. Davidas pasislėpė Kutaisyje pas Davidą Narini, bet jo šeimą pagavo mongolai ir dalinai išžudė. 1262 metais Davidui Ulu pavyko susitarti su mongolais, o Vakarų Gruzija praktiškai tapo savarankiška valstybe.

Gruzija ir Chulaguidai

1262 metais Chulagu grįžo į Iraną. Jam reikėjo kovoti su chanu Berke, kuris keletą kartų įsiveržė į Ilchanato teritoriją ir nusiaubė Širvaną. Gruzinų kariuomenė turėjo ginti kai kurias vietoves, vėliau ji buvo Širvano puolimo avangarde. Vėliau Chulagu įsiveržė į Šiaurės Kaukazą, bet nogajai jį nugalėjo prie Tereko upės. Apie gruzinų kariuomenės dalyvavimą šiame žygyje nežinoma.
1264 (ar 1265) metais Berke per Derbentą įsiveržė į Užkaukazę. Jis taikėsi į Tbilisį, bet jo nepriėjo, pakeliui sugriaudamas miestą-tvirtovę Chornabudži. Manoma, tada ekonominė veikla pasislinko į šiaurę ir atsirado Signachi miestelis.
1265 metais Chulagu mirė, palaidotas prie Urmija ežero. Valdžią paveldėjo jo sūnus Abaka, taip pat budistas.
Nuo tada Gruzija tapo buferine teritorija tarp Aukso Ordos ir Ilchanato, padėtis joje greitai blogėjo. Nuo 1266 metų kunigaikščiai Džakeli tapo tiesioginiais Ilchanų pavaldiniais, ir gruzinų valstybę jau sudarė trys dalys.
Davidas Ulu mirė 1270 metais, karaliumi tapo jo sūnus Demetre, vadinamas Demetre II Pasiaukotojas (დემეტრე II თავდადებული). Jis gimė 1259 metais, ir 1270 metais buvo tik 11 metų amžiaus. Demetre nuo pat pradžių nusprendė nekonfliktuoti su Ilchanais. Kada Abaka-chanas 1277 metais pradėjo karą su Egiptu, Demetre prisijungė prie jo, 1281 metais dalyvavo Antrajame mūšyje prie Chomso. Ilchanų kariuomenę sudarė 50 000 mongolų ir 30 000 gruzinų ir armėnų (armėnams vadovavo karalius Leonas II). Mūšis buvo pralaimėtas, mameliukai nugalėjo.
Po metų Abaka numirė ir ilchanu tapo jo brolis Tekuder. Visas jo vardas - Nikolas Tekuder Chan, jis buvo krikščionis-nestorijietis, bet neužilgo perėjo į islamą ir įkalbėjo padaryti tą patį jo aplinką. Jis sudarė taiką su musulmonais mameliukais, bet jo politika nepatiko kitiems mongolams. Didysis Chanas Chubilajus patvirtino jo pašalinimą, ir Abaka sūnus Argun pradėjo karą prieš Tekuderą. Tekuderas buvo nugalėtas ir 1284 metais nužudytas.
1283 Užkaukazėje įvyko labai stiprus žemės drebėjimas, nukentėjo daug tvirtovių ir cerkvių, tame tarpe ir Vardzija.
1288 metais karalius Demetre, ilchano įsakymu, malšino maištą Derbente. Tuo metu buvo atskleistas sąmokslas prieš ilchaną, kuriame dalyvavo vyriausias viziris Buga. Jo sūnus buvo vedęs karaliaus Demetre dukterį Rusudan. Kiek pats karalius buvo įtrauktas į sąmokslą - nežinoma. Ilchanas, grasindamas užpulti Gruziją liepė karaliui atvykti į Ilchanato sostinę. Karalius pakluso ir išvyko į tikrą mirtį. Jį nužudė 1289 metais, kūnas buvo atvežtas į Gruziją ir palaidotas Mcchetoje, Sveticchoveli katedroje.
Mongolai karaliumi paskyrė Vachtangą, Vakarų Gruzijos karaliaus Davido Narini sūnų. Karalius Vachtangas II (1289-1292) valdė tik tris metus, 1292 metais mirė, palaidotas Gelati vienuolyne. Po metų mirė ir jo tėvas Davidas Narini, Vakarų Gruzijos karaliumi tapo Konstantinas.

Užkaukazės Alanija

To sudėtingo Gruzijai laikotarpio situacija, kai karalių valdžia Gruzijoje beveik išnyko, pasinaudojo osetinai. Jiems laikotarpis irgi buvo sunkus - 1278 metais mongolai numalšino jų sukilimą Šiaurės Kaukaze. Tada jie nusprendė plėstis į pietus. Jiems vadovavo kultinis osetinų istorijos personažas (nors yra abejojama dėl jo istoriškumo) Os-Bagataras. 1292 metais jis įsiveržė į Gruziją ir užėmė Gori. Osetinų valstybė išsiplėtė į pietus iki Kuros upės ir į rytus beveik iki Mcchetos. Užkaukazės Alanija egzistavo iki 1326 metų. Šios valstybės atsiradimas nebuvo reikšmingas tame kataklizmų laikotarpyje, bet staiga buvo prisimintas po 2008 metų karo. Osetinų publicistikoje pasirodė straipsniai raginantys atkurti Užkaukazės Alaniją ir išplėsti Osetiją iki jos "tikrų sienų".

Mongolų islamizacija

1291 metais mirė Argun-chanas, sostą paveldėjo Gaichatu, žinomas iš nesėkmingo bandymo įvesti popierinius pinigus. 1295 metais chanu tapo Baidu. Prieš jį pradėjo karą chanas Gazanas, palaikomas aršaus islamisto emiro Nauruzo. Jis padėjo Gazanui su sąlyga, kad jis pereis į islamą. Priėmęs islamą, Gazanas liko šamanistu-budistu-nestorijiečiu, bet pirmasis žingsnis buvo žengtas, ir Ilachanų valstybė pradėjo virsti musulmoniška.
1293 metais Gruzijos karaliumi tapo Davidas VIII, vyresnysis karaliaus Demetre II sūnus. Chanas Gaichatu jį pripažino. Po dviejų metų Davidas palaikė Baidu kovoje su Gazanu. Nugalėjęs Gazanas įsakė Davidui atvykti į Terbizą. Davidas atsisakė ir mongolai įsiveržė į Gruziją iš pietų, osetinai - iš šiaurės. Davidas pasislėpė Mtiuleti, apytiksliai Pasanauri rajone. Ten jo pasiekti mongolai nesugebėjo, paskelbė jį nuverstu ir 1299 metais karaliumi paskyrė jo brolį Giorgi. Po trijų metų mongolai jį pakeitė kitu broliu Vachtangu III, kuriam įsakė likviduoti Davidą. Atrodo Vachtangas nepersistengė, ir mongolai sutiko su taikos sutartimi. Davidą mongolai pripažino bendravaldoviu su Vachtangu, davė jam valdyti Alastani tvirtovę (netoli dabartinio Achalkalaki). 1311 metais Davidas mirė.
1304 metais mirė Gazanas, chanu tapo jo brolis Oldžeitu. Jo religinė orentacija irgi buvo keista: pakrikštytas nestorijiečiu jis perėjo į budizmą, vėliau tapo sunitu, dar vėliau - šiitu. Savo vardą Nikolas pakeitė į Muchamad. 1316 metais jis mirė netoli Kavzino. Nuo 1316 iki 1335 metų valdė chanas Abu Saidas. Jam valdant Ilchanatas pradėjo staigiai degraduoti.
Gruzijoje nuo 1311 iki 1313 metų karaliavo Giorgi VI, Davido sūnus. Jam mirus karaliumi tapo kitas Giorgi, tas pats, kuris jau karaliavo (1299-1302), kada Davidas slapstėsi kalnuose.
Giorgi vadinamas Giorgi V Puikusis. Jis stengėsi palaikyti promongoliško karaliaus įvaizdį, 1315 metais jis pasiuntė kariuomenę malšinti antimongoliško sukilimo Mažojoje Azijoje. Šis žygis buvo paskutinis gruzinų žygis už mongolus.
1326 metais karalius Giorgi V likvidavo "Užkaukazės Alaniją", atkariavo Gori, jo kariuomenė Ksani ir Aragvi tarpekliais pasiekė Darjalą. Taip išnyko paskutinė istorijoje osetinų valstybė.
1327 metais karalius pasmerkė mirties nuosprendį mongolų kunigaikščiui Čobanui (Čobanidų dinastijos pradininkui) ir tuo pretekstu nustojo mokėti duoklę. Vėliau jis įžengė į Imeretiją ir apsiautė Kutaisį. Imeretijos karalius Bagratas pasidavė, atsisakė sosto, už tai gavo valdyti Šoropani eristaviją. 1334 metais karaliaus valdžią pripažino ir kunigaikščiai Džakeli.
Ilchanatui jau nerūpėjo Gruzija - 1355 metais mongolų valstybė subyrėjo. Čobanidai užėmė Irano Azerbaidžaną, Džalairidai - pietų Iraną ir Iraką. Tarp jų prasidėjo konfliktai, kurie tęsėsi visą XIV amžių, todėl abi šios valstybės tapo nepavojingos kaimynams.
Karalius Giorgi įvedė tvarką valstybės socialiniame gyvenime, vietoje mongoliškų įvedė gruziniškas monetas, ir gali būti, kad tuo metu atsirado dabartinė Gruzijos vėliava.
Giorgi V mirė 1346 metais, palaidotas Gelati vienuolyne. Sostą paveldėjo jo sūnus Giorgi IX.
Valdant Giorgi V Gruzijoje baigėsi mongolų laikotarpis. Nežiūrint į didelę degradaciją, valstybės sieno buvo beveik tokios pat kaip ir prieš mongolų antplūdį. Azerbaidžanas ir Šiaurės Kaukazas mokėjo duoklę. Trapezundas buvo draugai. Gruzija gavo pusę amžiaus ramybės.