Čiatura mangano kasyklos

Čiatura mangano kasyklos yra Čiatura miesto įdomiausias objektas. Dabar kasyklomis išraustos visos Čiatura apylinkės, kai kurios kasyklos yra virš miesto, į jas galima pakilti lyniniais keltuvais (kai kuriais iš jų buvo transportuojama mangano rūda). Įdomiausia, kad kasyklose nėra rimtos apsaugos, tvorų ar draudimų. Galima pamatyti važinėjančias vagonetes, ir netgi į šachtą nusileisti, nors, gal būt, geriau atsiklausti. Mieste yra rūdos sodrinimo gamyklos.
Išžvalgyti Čiatura mangano rūdos ištekliai - 239 milijonų tonų - yra vieni iš didžiausių pasaulyje, arba apie 26% visų išžvalgytų pasaulinių mangano išteklių.

Mangano rūdą prie Čiatura rado XIX amžiaus viduryje. Dabar nustatyta, kad ištekliai labai dideli - 239 milijonų tonų (tarp jų mangano oksido rūdos - 41,6%, mangano karbonato rūdos - 39%, mangano peroksido rūdos - 19%). Klodų (gyslų) plotis nuo 0,2 m iki 16 m. Mangano rūdą pradėjo kasti 1879 metų. Vienas iš kasybos organizatorių buvo žymus gruzinų poetas Akaki Cereteli, gimęs ir išaugęs netoliese. Jis įkalbėjo prisidėti Kutaisio gubernatorių I.Bagration-Muchranski. Susikūrė kalnakasybos kompanija, kuri jau 1892 metais išgavo 38% viso pasaulio mangano, o 1912 metais - net 58%. Prieš I pasaulinį karą pagrindinis kasyklų investuotojas buvo Vokietijos pramoninkas Kruppas. 1913 metais buvo iškasta 1 milijonas tonų mangano rūdos - daugiau kaip pusę iškastos visame pasaulyje.
Gruzijos mangano pramoninkai aktyviai palaikė revoliucines idėjas, finansavo visokias pogrindžio partijas ir netgi rėmė bolševikų laikraščio "Iskra" leidimą. Iki 1917 metų mangano pramoninkų pirmininku buvo buvęs katorgininkas Zdanovič, jo pavaduotoju - socialistų-federalistų partijos lyderis kunigaikštis Abašidze.

Čiatura mangano kasyklos	Čiatura mangano kasyklos	Čiatura mangano kasyklos

1920 metais, dėl bolševikų konfiskacinės politikos ir užsienio investicijų pasitraukimo, mangano rūdos gavyba buvo tik 1/3 nuo 1913 metų gavybos.
1924 metais, antisovietinio sukilimo Gruzijoje metu, sukilo Čiatura kalnakasiai, už tai vėliau masiškai sušaudyti.
1924 metais JAV finansininkas W.Harriman pradėjo domėtis investicijų į Čiatura kasyklas galimybėmis. Savo nelemtame susitarime su Sovietų valdžia jis pažadėjo padėti gauti Sovietų Sąjungos diplomatinį pripažinimą iš JAV vyriausybės. W.Harriman sutiko kapitalizuoti Gruzijos Mangano Kompaniją savo pinigais - 4 milijonais USD, ir mokėti fiksuotas nuo iškastos tonos, gana dideles išmokas sovietams ir buvusiems kasyklų savininkams. Kompanija turėjo būti Lenino NEPO politikos puošmena. Savo veiklos pradžioje, 1925 metais, Harriman'o kompanija pakėlė kasyklų gavybą nuo 436 000 tonų iki 772 000 tonų. Tačiau vėliau pasaulinės mangano kainos staigiai ir stipriai nukrito, ir kasyklų infrastruktūros ir geležinkelio į Poti gerinimo planų kaštai dramatiškai išaugo. 1928 metais Harriman'as pamatė, kad tęsti veiklą Čiatura kasyklose ekonomiškai neapsimoka, ir pradėjo derybas su Sovietų vyriausybe dėl kompanijos pardavimo.

Žlugus Sovietų Sąjungai mangano rūdos gamyba sumažėjo, dabar ji atsigauna ir pasiekė buvusį gavybos lygį.
Kasyklos dabar priklauso dukterinei britų kompanijos Stemcor įmonei - Gruzijos Mangano Holdingui. Holdingui taip pat priklauso Zestafoni ferrolydynių fabrikas ir Vartzicha hidroelektrinė. Čiatura kasyklų kompleksą sudaro 4 šachtos ir 3 atviri karjerai. Per metus išgaunama 1,18 milijonų tonų mangano rūdos (400 000 tonų mangano rūdos koncentrato). Rūdos koncentratas geležinkeliu pervežamas į Zestafoni ferrolydynių fabriką.