Gruzijos teritorija, geografija

Gruzijos geografinė padėtis

Gruzija yra Užkaukazėje, Rytų Europoje ir Vakarų Azijoje. Valstybės plotas - 67 900 km². Gruzijos vakarinė siena - Juodoji jūra (pakrantė 310 km ilgio, iš jų 57 km Adžarijos pakrantė ir 200 km Abchazijos pakrantė). Šiaurėje Gruziją nuo Rusijos skiria Didžiojo ir Rytų Kaukazo kalnagūbriai (sienos su Rusija ilgis 723 km). Rytuose ir pietryčiuose - 322 km ilgio Gruzijos - Azerbaidžano siena. Gruzijos pietuose yra Mažasis Kaukazo kalnagūbris, ir 164 km ilgio siena su Armėnija, ir 252 km ilgio siena su Turkija. Įprastai, Europos - Azijos riba laikomas Didžiojo Kaukazo kalnagūbris ir tik nedidelė Gruzijos šiaurės rytų dalis (šiauriau Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio) yra Europoje.
Lichi kalnagūbris atskiria rytinę ir vakarinę Gruzijos dalis. Istoriškai, vakarinė Gruzija buvo vadinama Kolchida, o rytinė - Iberija. Gruzija yra tokioje pačioje geografinėje platumoje kaip ir Neapolis, Madridas, Stambulas, Tirana, Niujorkas, Čikago.

Gruzijos topografija

Nuo Juodosio jūros iki Kazbeko kalno rajono Gruzijos siena eina Didžiojo Kaukazo kalnagūbriu, toliau į rytus siena eina Rytų Kaukazo kalnagūbriu ir atskiria Gruziją nuo Ingušijos ir Čečėnijos, dar toliau - siena eina vėl Didžiojo Kaukazo kalnagūbriu ir skiria Gruziją ir Dagestaną. Didžiojo Kaukazo kalnagūbris, kurio kai kuros viršūnės viršija 5000 m, daug aukštesnis už Mažojo Kaukazo kalnagūbrį.
Gruzijos pietuose - Mažojo Kaukazo kalnagūbris, besitęsiantis lygiagrečiai su Gruzijos-Turkijos ir Gruzijos-Armėnijos sienomis. Mažuoju Kaukazu dažnai vadinami kalnuoti pietiniai Gruzijos regionai. Sąlyginai, juos galima padalinti į du atskirus subregionus - Mažojo Kaukazo kalnus, kurie tęsiasi paraleliai Didžiajam Kaukazui, ir Pietų Gruzijos Vulkanų Aukštikalnes, kurios yra truputį į pietus nuo Mažojo Kaukazo kalnų.
Mažasis Kaukazas - tai įvairiomis kryptimis ištįsę, vienas su kitu besijungiantys kalnagūbriai (dažnai vulkaninės kilmės) ir plokštikalnės, neviršija 3 400 m. Regione yra Džavacheti Vulkaninė Plokštikalnė, Tabatckuri ir Paravani ežerai. Pietų Gruzijos Vulkanų Aukštikalnes - tai yra geologiškai jaunas ir nestabilus, didelio seisminio aktyvumo, geologinis rajonas. Čia įvyko vieni iš stipriausių žemės drebėjimai Gruzijoje.
Didijį ir Mažajį Kaukazą jungia sąlyginai neaukštas Lichi kalnagūbris, dar vadinamas Surami kalnagūbriu. Aukščiausias kalnagūbrio taškas 1 926 m virš jūros lygio. Žemiausia ir svarbiausia kalnagūbrio yra Rakoti (Surami) perėja (949 m). Prie šios perėjos Tbiliso-Batumo kelias ir geležinkelis (tuneliais) perkerta kalnagūbrį.
Aukščiausia Gruzijos viršūnė yra Šchara (5 068 m), antra pagal aukštį - Džanga (Džangi-Tau) (5 059 m). Kitos aukščiausios viršūnės - Kazbekas (5 047 m), Šota Rustaveli (4 860 m), Tetnuldi (4 858 m), Ušba (4 700 m) ir Ailama (4 547 m). Iš paminėtų viršūnių, tik Kazbekas yra vulkaninės kilmės. Tarp Kazbeko ir Šchara viršūnių (atstumas apie 200 km Didžiuoju Kakazo kalnagūbriu) plyti nemažai ledynų. Iš apytiksliai 2 100 Kaukazo ledynų apie 30% yra Gruzijos teritorijoje. Ledynai prasideda 2 800–2 900 aukštyje Vakarų Gruzijoje ir apie 3 600 Gruzijos rytuose, prie Lagodechi. Didžiausi ledynai - Abano, Adiši, Devdaraki, Dolra, Gergeti, Lechziri, Caneri ir Tviberi.
Gruzijoje yra apie 25 000 upių ir upelių priklausančių Juodosios ir Kaspijos jūrų baseinams. Didžiausia Gruzijos upė - Mtkvari (Azerbaidžane ir Turkijoje vadinama Kura) prasideda šiaurės rytų Turkijoje, teka per kalnus, lygumas, Tbilisį, ir įteka į Kaspijos jūrą. Upės ilgis - 1 364 km. Vakarų Gruzijos didžiausia upė - Rioni, prasideda Didžiojo Kaukazo ledynuose, teka per Račą, Kutaisį, Kolchidos žemumą, ir įteka į Juodąją Jūrą netoli Poti.

Gruzijos landšaftai

Nors Gruzija ir nedidelė šalis, bet jos landšaftai labai įvairūs. Vakarų Gruzijoje landšaftai, kylant aukštyn, keičiasi nuo žemumų pelkėtų miškų, pelkių, džiunglių į priekalnių kalvas, ledynus aukštuose kalnuose. Rytų Gruzijoje yra net pusiau sausų stepių ar net pusdykumių. Miškai užima apie 40% Gruzijos teritorijos, alpinės/subalpinės zonos - apie 10%.
Dauguma Vakarų Gruzijos žemumų miškų ir pelkių per paskutinį šimtmetį išnyko dėl žemių panaudojimo agrokultūrai ir urbanizacijos. Dauguma Kolchidos miškų jau nebėra, išskyrus išlikusius Nacionaliniuose parkuose ir draustiniuose. Didesni miškų masyvai Vakarų Gruzijoje išliko tik priekalnėse ir kalnuose.
Mescheti kalnagūbrio vakariniuose ir centriniuose šlaituose, ir kai kuriose Adžarijos ir Samegrelo vietose išliko subtropiniai lietaus miškai. Tarp 600-1000 m virš jūros lygio auga lapuočių ir mišrūs lapuočių-spygliuočių miškai. Šiuose miškuse daugiausiai auga bukai ir bukai-eglės. Nuo 1500-1800 miškai daugiausiai spygliučių. Miškų zona baigiasi apytiksliai 1800 m aukštyje, čia prasideda alpinės pievos, dugumoje vietų pasiekiančios 3 000 m aukštį. Amžino sniego ir ledynų zona prasideda 3 000 m aukštyje.
Rytų Gruzijos landšaftai skiriasi nuo Vakarų Gruzijos. Beveik visose žemumose, tokiose kaip Mtkvari ir Alazanių slėnių lygumos, naudojamos žemės ūkiui, miškų beveik nebeliko. Didesnių žemumų miškų išliko tik Alazani slėnyje Kachetijoje. Dėl sausesnio klimato, kai kuriose žemumose (ypač Kvemo Kartli ir pietryčių Kachetijoje) miškai nebeaugo ir seniau. Pagrindiniai Rytų Gruzijos landšaftai - daug slėnių ir tarpeklių atskirtų kalnagūbriais ar jų atšakomis. Beveik 85% regiono miškų - lapuočių miškai. Spygliuočių miškai vyrauja tik Boržomi tarpeklyje ir pačiuose regiono vakaruose.
Didesniame aukštyje, virš 1000 m, ypač Tušetijoje, Chevsuretijoje ir Chevi, vyrauja pušynai ir beržynai. Įprastai, Rytų Gruzijoje, miškai auga tarp 500-2000 m aukščio, alpių pievos prasideda 2000-2300 m aukštyje, baigiasi 3000-3500 m aukštyje. Amžino sniego ir ledynų zona įprastai prasideda 3500 m aukštyje.