Gruzijos suvienijimas ir skilimas

1346 metais karaliumi tapo Davidas IX, vienintelis Giorgi Puikiojo sūnus. Gruzijoje atrodė, kad viskas gerai, bet XIV amžius buvo sunkus visiems. Europoje prasidėjo Mažasis Ledynmetis, stipriai atšalo. Prasidėjo Šimtametis karas. 1347 metais Kryme prasidėjo Didysis Maras, greitai pasiekęs Italiją, Konstantinopolį ir Trapezundą, paplitęs po visą Europą. 1348 metais maras pasiekė Gruziją. Mirė daugybė žmonių, šalies ekonomika žymiai nusilpo.
Davidas IX nieko įpatingo nenuveikė. Jis vedė kunigaikštytę Sinduchtan Džakeli, susilaukė sūnaus Bagrato ir dukters Gulchan-Eudokijos, kuri ištekėjo už Trapezundo imperatoriaus. 1360 metais Davidas mirė ir karaliumi tapo jo sūnus Bagratas.

Bagratas V Didysis (1360-1393)

Karalius Bagratas tapo didinga ir tragiška istorine asmenybe. Liaudis jį mylėjo. Jos buvo geras karalius ir neblogas karvedys. Jo karybos talentą pripažino netgi bizantiečiai. Bet jam nepasisekė su laikmečiu.
1366 metais į Gruziją trumpam sugrįžo maras, nuo kurio mirė jo žmona Elena. Rytuose iškilo Timūras (Tamerlanas), 1383 metais pradėjęs Irano užkariavimą. Aukso Ordos chanas Tochtamyšas su kariuomene patraukė prieš Timūrą į Azerbaidžaną. Gali būti, kad Gruzija buvo jo sąjungininkė. Šiap ar taip, Timūras nusprendė Gruziją sunaikinti. Jo įsiveržimai šaliai padarė didesnius nuostolius, kaip prieš tai buvęs visas mongolų valdžios laikotarpis.
Sutriuškinęs Tochtamyšą, Timūras per Azerbaidžaną nuėjo iki Karso. 1386 metų pabaigoje jis per Samcche įsiveržė į Gruziją ir pasiekė Tbilisį. 1386 metais Tbilisis buvo užimtas.
Bagratas papuolė į nelaisvę ir perėjo į islamą. Vieni tai vadino išdavyste, kiti - savotišku pasiaukojimu. Bagratą nuvežė pas Timūrą, tuo metu Gruzijos karaliumi tapo jo sūnus Giorgi VII. Timūras karaliumi paskelbė Bagratą, davė jam 12 000 kariuomenės būrį ir pasiuntė padaryti tvarką Gruzijoje. Bagratas pradėjo slaptas derybas su sūnumi, Timūro kariuomenės būrys pateko į pasalą ir žuvo. Giorgi VII išlaisvino tėvą.
Timūras nusprendė atkeršyti. 1387 metų pavasarį jis vėl patraukė į Gruziją. Šalies gyventojai išsislapstė kalnuose, Gruzija ruošėsi gynybai. Gruziją išgelbėjo Tochtamyšas, kuris vėl įsiveržė į Iraną, ir neilgam atitraukė Timūro dėmesį.
1393 metais Bagratas numirė. Jis turėjo tris sūnus - Giorgi, Davidą ir Konstantiną.
1394 metais Timūras vėl prisiminė Gruziją. Jis pasiuntė keletą būrių į Samcche, o pats patraukė į Aragvi tarpeklį prieš pšavus ir chevsurus. Minimi mūšiai dabartinio Žinvalio apylinkėse. Ir vėl Tochtamyšo įsiveržimas sulaikė Timūrą, ir jis per Tbilisį išėjo į Šeki.
1395 metais gruzinų kariuomenė, kartu su Šeki, pasiryžo pulti Timūro valdas. Nachičevanėje jie nugalėjo didelį Timūro kariuomenės būrį vadovaujamą Miran-Šacho. 1399 metais Timūras sugrįžo atkeršyti, nusiaubė Šeki ir netolimus Kachetijos rajonus. 1400 metais jis vėl įsiveržė į Gruziją, nugalėjo karaliaus Giorgi VII kariuomenę, kuri atsitraukė į Gori. Timūro karvedys Tachiras užėmė Tbilisį, jame paliko įgulą, ir pasiekė Gori. Karalius sugebėjo išsiveržti iš apsupties ir pasitraukti į miškus vakaruose. Timūro kariuomenė keletą mėnesių siautėjo Gruzijoje, pakeliui viską naikindama. Daug miestų ir kaimų buvo sudeginta, daug žmonių mirė iš bado, 60 000 gyventojų paversti vergais ir išvežti.
1401 metų pabaigoje Timūras vėl pasirodė Užkaukazėje. Karalius Giorgi pasiūlė jam taikos sutartį. Perspektyvoje buvo Timūro konfliktas su osmanais, todėl jis sutiko. Pagal sutartį Gruzija padeda Timūrui kariais ir suteikia privelegijas musulmonams.
Nėra žinoma ar gruzinai dalyvavo Timūro kare su osmanais. 1402 metais prie Ankaros Timūras nugalėjo osmanus ir jų sąjungininkus serbus.
1405 metais Timūras mirė. 1406 metais netikėtai atsigavo Kara-Kojunlu valstybė, kurią Timūras buvo beveik sunaikinęs. Turkmėnai užėmė Terbizą, vienas jų būrys įsiveržė į Gruziją. 1406 ar 1407 metais mūšyje su turkmėnais Giorgi VII žuvo.
Karaliumi tapo jo brolis Konstantinas I. Jam atiteko nusiaubta, dykuma paversta šalis ir turkmėnų antpuolių perspektyva. 1411 metais, kad apsigintų nuo turkmėnų antpuolių, Konstantinas susivienijo su Šeki ir Širvanu, bet mūšyje prie Čalagano (dabartinio Karabacho teritorijoje) sąjunginkai buvo nugalėti, Širvano šachas Ibrahimas ir karalius Konstantinas pateko nelaisvėn. Turkmėnai Konstantiną nužudė.
Konstantinas I turėjo tris sūnus: Aleksandrą, Bagratą ir Giorgi.

Aleksandras I Didysis

Karaliumi tapo 1412 metais. Per 30 valdymo metų jis stengėsi atkurti nusiaubtą šalį, bet Gruzija palaipsniui skilo į atskiras dalis.
Pirmiausiai Aleksandras sutaikė megrelų kunigaikštį su abchazų kunigaikščiu. Po to jėga privertė paklusti kunigaikštį Džakeli. Karalius pradėjo atstatinėti tvirtoves ir cerkves, šiems tikslams netgi įvedė laikiną mokestį, bet daug miestų vistiek neatsigavo. 1440 metais jis atsisakė mokėti duoklę Kara-Kojunlu chanams. Tų pačių metų kovo mėnesį į Gruziją įsiveržė Džachan-Šachas su 20 000 žmonių kariuomene, sugriovė Samšvilde miestą, nusiaubė Tbilisį ir nužudė tūkstančius krikščionių.
Aleksandras padarė lemtingą klaidą, paskyręs bendravaldoviais tris savo sūnus, sąlyginai šalį padalindamas į tris dalis. Vachtangas, Demetre ir Giorgi atitinkamai į valdas gavo Kachetiją, Imeretiją ir Kartli.
1442 metais Aleksandras atsisakė sosto ir apsigyveno vienuolyne pasivadinęs Afanasijumi. Pagal vieną versiją jis apsigyveno David-Garedži, pagal kitą - Sveticchoveli vienuolyne.
Aleksandras Gruziją paliko ant subyrėjimo slenksčio. Karaliumi neilgam tapo jo vyresnysis sūnus Vachtangas, valdęs Gruziją 4 metus, nestabilumo ir turkmėnų antpuolių laikotarpiu. Jo žmona buvo iš Panaskerteli (būsimos Cicišvili) giminės. Abu jie palaidoti Bana sobore (dabar Turkijoje).
Karaliumi tapo jo sūnus Giorgi.

Giorgi VIII

Gimė 1417 metais, karaliumi tapo 1446 metais, mirė 1476 metais. Jam valdant Gruzija galutinai subyrėjo į atskiras dalis.
Jo valdymo metais, 1453 metais turkai užėmė Konstantinopolį, Bizantija baigė savo egzistavimą ir jūrų kelias į Europą Gruzijai ilgam užsidarė. 1461 metais turkai užėmė Trapezundą, paskutinę krikščionišką valstybę Gruzijos kaiminystėje. 1473 metais turkai sutriuškino turkmėnus. Kažkodėl Osmanų Imperija, savo galybės maksimume, paliko Gruziją ramybėje.
1463 metais prieš karaliaus valdžią sukilo Megrelija, Gurija, Abchazija ir Svanetija. Separatistų vadu tapo Bagratas, Giorgi sūnus, Konstantino I anūkas. Nuo 1455 metų jis buvo Samokakalo (taip vadinosi Kutaisis ir jo apylinkės) srities eristavas. Priešininkų kariuomenės susidūrė prie Čikori tvirtovės, Lichi kalnagūbryje. Nugalėjęs Giorgi VIII kariuomenę Bagratas pasiskelbė Imeretijos karaliumi. Neužilgo ir Imeretijos karalystė subyrėjo.
1465 metais Giorgi VIII kariavo su kunigaikščiu Džakeli, bet jam pralaimėjo mūšyje prie Paravani ežero ir pateko į nelaisvę. Bagratas Imeretietis užėmė Tbilisį ir pasiskelbė Gruzijos karaliumi Bagratu VI. Kunigaikštis Džakeli nusprendė, kad Giorgi kelia mažiau problemų ir jį išlaisvino. Giorgi nesugebėjo susigražinti Tbilisio, bet išlaikė Kachetiją. Jo brolis Konstantinas pasiskelbė Kartli karaliumi. Gruzijoje atsirado savotiška trivaldystė. 1466, 1472 ir 1476 metais į Gruziją įsiveržė Ak-Kojunlu kariuomenė. Tbilisis eilinį kartą buvo sugriautas ir tik 1478 metais pradėtas atstatinėti.
Giorgi VIII mirė 1476 metais, jo sūnus Aleksandras paveldėjo Kachetiją. 1478 metais mirė Bagratas VI, palaidotas Gelati vienuolyne.

Aleksandras II

Bagrato sūnus Aleksandras karaliumi tapo 1478 metais. Giorgi VIII sūnus Konstantinas iš karto pradėjo karą, išstūmė Aleksandrą iš Kartli, vėliau užėmė Imeretiją. Aleksandras pasitraukė į Račos kalnus.
1483 metais kunigaikštis Kvarkvare Džakeli mūšyje prie Aradeti nugalėjo Konstantiną. Aleksandras sugrįžo į Imeretiją, bet 1484 metais Konstantinas vėl užkariavo Imeretiją. Šalies suvienijimui sutrukdė turkmėnai - 1488 metais jie užėmė Tbilisį ir laikinai okupavo Kartli. Aleksandras tuo pasinaudojo ir vėl užėmė Imeretiją. 1493 metais Konstantinas oficialiai pripažino Imeretijos ir Kachetijos nepriklausomybę. Samcche buvo savotiška autonomija.
Konstantinas mirė 1505 metais. Prasidėjo naujas laikmetis. Iš vakarų veržėsi Turkija, rytuose stiprėjo Iranas, kurį 1501 metais pradėjo valdyti Sefevidai.