Chevsuretijos istorija, etnografija, religija, tradicijos

Istorija ir etnografija

Chevsureti, kartu su kaimynine Pšavi, viduramžių rašytojai vadino Pchovi (ფხოვი). Metraštininkas Leonti Mroveli rašė, kad po karaliaus Mirian II krikšto IV amžiaus pradžioje, Šv.Nino gyveno ir meldėsi tarp Gruzijos kalniečių (მთიულნი, mtiulni), tarp kurių buvo ir Pchovi.
Viduramžiuose Gruzijoje nebuvo tipiškos feodalinės santvarkos. Bendruomenių įstatymai rėmėsi senovinėmis tradicijomis ir vertybėmis. Kilmingųjų vaikai buvo auklėjami pagal valstiečių tradicijas (გლეხი, glekhi), kurios buvo gerbiamos dėl savo išminties ir žmogiškumo. Šis jaunimas buvo mokomas jų kultūros, istorijos, tradicijų ir visų gyvenimo aspektų pagal krikščionių ortodoksų vertybes.
Istoriškai, Gruzijos kalniečių bendruomenės turėjo plačią autonomiją. Chevsurų niekada nevaldė kunigaikščiai; jie rinkdavo savo lyderius (chevsirebi, ხევისბერი) ir senolių tarybą, kurie pakluso tik Gruzijos karaliams. Kalniečiai buvo kariai su tradicinėmis vertybėmis - drąsa, atvirumu ir sąžiningumu, brolybe, nepriklausomybe ir laisvės meile. Dažnai jie tapdavo karaliaus asmens sargybiniais. Karaliai pasitikėjo jais, kaip gerais Kaukazo kalnų ir šiaurinės valstybės sienos sargais. Mūšiuose chevsurai turėjo vėliavas su kryžiais ir laikė save šventų vėliavų armijos nariais ir Gruzijos karalių gynėjais.

Rusijos etnografas Arnold Zisserman, praleidęs 25 metus (1842–67) Gruzijos kalnuose Rusijos ekspansijos metu, iškėlė hipotezę, kad chevsurai kilę iš paskutinių Europos kryžiuočių, kadangi jų tradicijos ir kultūra - materialinė, socialinė ir religinės apeigos labai panašios į kryžiuočių. Jis taip pat rašė, kad chevsurai, pagal padavimus, savo protėviu laiko žmogų vardu Gudaneli. Jis buvo valstietis, vietinio Kachetijos kunigaikščio valdinys, ir pabėgo apkaltintas nusikaltimu. Jis rado prieglobstį Pšavi kaime Apšo. Iš jo sūnų, Arabuli ir Činčara, kilo Arabuli giminė su 320 namų ir Činčarauli giminė su 210 namų. Amerikiečių keliautojas Richard Halliburton (1900–1939) užrašė chevsurų papročius 1935 metais. Chevsurai minimi graikų, romėnų ir gruzinų šaltiniuose dar prieš kryžiaus žygius ir dabartiniai istorikai chevsurų kilmės iš kryžiuočių hipotezę laiko nepagrįsta. Bet, čia galėjo būti keletas kryžiuočių gyvenviečių, kadangi jie minimi keliolikoje rankraščių kaip dalyvavę mūšiuose Gruzijoje prieš musulmonus (100 frankų kryžiuočių karaliaus Davido kariuomenėje dalyvavo Didgori mūšyje), nedidelė dalis kryžiuočių persikėlė į Gruziją po Šventosios žemės netekties.
Chevsurai dėvėjo šarvuotus marškinius ir buvo ginkluoti palašais (kalavijais), jų drabužiai buvo gausiai dekoruoti kryžiais ir ikonomis. Jie turėjo griežtą kovų menų sistemą vadinamą Chirdoli, kuri yra turtingų gruzinų karinių tradicijų dalis. Yra išlikę chevsurų šokiai, tarp jų karių šokis Chevsuruli.
Zinaida Richter rašė, kad dar 20-aisiais XX amžiaus metais Chevsuretija praktiškai buvo atskirta nuo likusio pasaulio. Chevsurai buvo karo stovyje su čečėnais šiaurėje, pietuose kariavo su pšavais. Chevsurus žudė pšavai, o pšavus - chevsurai. Kelio tada dar nebuvo, tik takai, žinomi tik vietiniams. Kai XX amžiaus pradžioje Šatili gyventojai susipyko su Barisacho gyventojais, Išorinė Chevsuretija tapo atskirta nuo viso pasaulio.

Religija

Chevsurų religija - unikalus krikščionių ortodoksų ir ikikrikščioniškų kultų mišinys. Jų garbinamos šventos vietos vadinamos džvari (kryžius), chati (ikona) ir salocavi (šventovė). Be šių, čia yra vietos kur chevsurai diskutuoja ir sprendžia reikalus, tokius kaip priešo užpuolimas, taikos sudarymas ir kt. Net sovietiniais laikais, griežto religinių apeigų draudimo sąlygomis, kasmet chevsurai susirinkdavo aplink senolius šventikus ir atlikdavo savo tradicinius ritualus.

Tradicijos

Kaip ir kiti Gruzijos kalnų rajonai, Chevsureti pasižymi didele tradicijų ir papročių gausa ir įvairove. Chevsurai kalba vietiniu gruzinų kalbos dialektu kuris panašus į viduramžių Gruzijos literatūrinę kalbą ir iš tų laikų chevsurai išlaikę daug senovinių tradicijų. Kraujo keršto paprotys Chevsuretijoje dar gyvavo XX amžiuje.
Chevsurų muzika taip pat panaši į Gruzijos viduramžių muziką. Chevsureti garsi savo viduramžių baladėmis ir folklorine muzika.
Tradiciniai chevsurų drabužiai - vyrų apranga vadinama perangi. Ji panaši į tradicinę gruzinų čocha, Rusijoje vadinama čerkeska, bet ji trumpesnė ir trapecijos formos, daugiau spalvinga, panaudota daugiau kryžminių dekoratyvinių elementų.
Chevsurų architektūra daugiausia gynybinio pobūdžio - akmens bokštai prigludę prie kalnų, saugojo kaimus nuo priešų užpuolimų. Chevsurai buvo žinomi dėl savo karų su Šiaurės Kaukazo gyventojais (daugiausiai musulmonais) - čečėnais, kistinais ir kt. Dėl geografinių, etninių ir religinių priežasčių Šiaurės Kaukazo gentims buvo įprasta puldinėti ir plėšti kalnuose gyvenančius gruzinus. Žymusis gruzinų poetas Važa Pšavela savo poemose aprašo chevsurų kovas. Viena iš žinomiausių iš jų yra "Aluda Ketelauri", pavadinta chevsurų jaunuolio vardu, garsaus savo drąsa ir kariniais sugebėjimais. Vieną dieną Šatili kaimą, kuriame jis gyveno, užpuolė kistinai (kistinais klasikinėje gruzinų literatūroje vadinami ingušai, nors dabar kistinais vadinami Gruzijos čečėnai; kistinais anksčiau buvo vadinami ingušai, čečėnai buvo vadinami dzurdukais). Aluda nusivijo įsiveržėlius ir nužudė abu plėšikus. Tačiau, nužudęs kistiną vardu Mussah, Aluda jį apraudojo. Jam sugrįžus į Šatili, dėl to, kad pagerbė pagonį, vietiniai išvijo Aludą iš bendruomenės.
Chevsuretijoje buvo tradicija gimdymo metu uždaryti nėščią moterį atskirame name, tuo metu jos vyras suko ratus aplink šį namą, laikas nuo laiko šaudydamas iš šautuvo. Viena iš chevsurų tradicijų buvo ikivedybiniai santykiai vadinami scorproba. Pora visą naktį gulėdavo lovoje, tarp jų būdavo padėtas kardas, seksualiniai santykiai buvo griežtai draudžiami. Vyras, sulaužęs šią taisyklę, buvo baudžiamas mirtimi.