Lietuvos-Gruzijos sąsajos

Apie pirmuosius Lietuvos ir Gruzijos ryšius duomenų išliko nedaug. Lietuvos Metrikoje yra įrašas, datuotas 1465 metų kovo 10 diena. Jame paminimi LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dvarą aplankę Imeretijos ir Gruzijos karaliaus Bagrato VI pasiuntiniai, per Lietuvą važiavę prašyti Ispanijos karalienės Izabelos surengti kryžiaus žygį prieš Otomanų imperiją. Tai ankstyviausias Gruzijos sričių (Kartli,Abchazijos, Imeretijos, Megrelijos, Kachetijos) paminėjimas Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose.
Italų keliautojo Pietro della Valle 1627 metais parašytame laiške popiežiui Urbonui VIII, minimas Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos susirašinėjimas su kunigaikščiais Dadiani ir Gurieli, minima Artimųjų Rytų prekyba (greičiausiai šilku) su Vakarų Europa per Juodąją jūrą ir Lietuvos-Lenkijos valstybę. Kad prekyba iš tiesų vyko, įrodo archeologų Vakarų Gruzijoje rastos XVII amžiaus lenkiškos monetos.
Lietuvai ir Gruzijai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ryšiai tarp šalių truputį suintensyvėjo. Į Kaukazą buvo tremiami nepavykusių sukilimų dalyviai. Po 1830-1831 metų sukilimo apie 500 jo dalyvių buvo ištremti į Užkaukazę, iš kurios vėliau pabėgo į Persiją.

Geografas, Vilniaus universiteto auklėtinis Juozapas Chodzka (1800-1881) į caro valdžios akiratį pateko dėl dalyvavimo slaptosiose draugijose. Jam buvo uždrausta dirbti Lietuvoje ir jis 1840 metais atsikėlė į Tiflisą, vadovavo Kaukazo žemių matavimo komitetui, 14 metų keliavo po Kaukazo kalnus. Jis atliko pirmąjį išsamų geodezinį ir geografinį Kaukazo tyrimą, detalaus Kaukazo žemėlapio pagrindą. 1874 metais J.Chodzka tyrinėjo Kazbeko ledynus. Mirė Tbilisyje, palaidotas katalikų kapinėse.
XIX amžiaus pabaigoje Gruzijoje atsiranda daugiau lietuvių. Dauguma jų čia pateko kaip carinės armijos šauktiniai, kiti - kaip tarnautojai ar tremtiniai. Nemažai lietuvių buvo geležinkeliečiai. Todėl tirščiausiai lietuvių gyventa artimiausioje prie stoties miesto dalyje, Didube ir Machalovka priemiesčiuose.

Tbilisis. Vilniaus skveras	Tbilisis. Vilniaus skveras	Tbilisis. Vilniaus skveras
Author:G213	Author:Archil Kikvadze	Author:J.D.Endriukaitis

1891-1902 metais Gruzijoje gyveno kelių inžinierius, dramaturgas, publicistas, pirmosios lietuviškos komedijos "Amerika pirtyje" autorius Antanas Vilkutaitis-Keturakis (1864-1903). Gruzijoje vadovavo geležinkelio atkarpos į Boržomį tiesimui. 2012 metais prie Boržomio senosios geležinkelio stoties atidengtas paminklas A.Vilkutaičiui.
Pagal Rusijos imperijos šaltinius, XIX amžiaus pabaigoje -XX amžiaus pradžioje "iš 200 tūkst. Tifliso gyventojų net 7 proc. sudarė lietuviai, latviai, estai ir lenkai". Užkaukazėje lietuviai gyveno tankiau, kaip kitose Rusijos imperijos vietose. Dažnai, lietuviai atitarnavę kariuomenėje likdavo dirbti Užkaukazės miestuose. Kai kurie ten ir vesdavo. 1903 metais Tbilisyje atitarnavusio kareivio šeimoje gimė žinomas lietuvių poetas ir vertėjas Jonas Graičiūnas, išvertęs į lietuvių kalbą Šota Rustavelio "Karžygį tigro kailiu".
1898-1901 metais Gruzijoje gyveno ir dirbo veterinarijos gydytojas Jonas Bielkevičius (1871-1947). 1900 metais į Tbilisį buvo ištremtas lietuvių poetas, knygnešys Ignas Bitaitis (1876-1900), kur tais pačiais metais ir mirė.
Tbilisio vaistinėje 1903-1905 metais farmacininku dirbo Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882-1957) parašęs garsiąsias "Kaukazo legendas". Leonidze gatvėje ant namo Nr.8, kur jis dirbo, yra memorialinė lenta gruzinų ir lietuvių kalbomis.

Paminklinė lenta A.Vienuoliui	Vaistinė kurioje dirbo A.Vienuolis	Namas kuriame gyveno P.Vileišis
Author:J.D.Endriukaitis	Author:J.D.Endriukaitis	Author:davidzura

1905 metais, pakviestas mecenatės ir šeimos bičiulės Bronislavos Volmanienės, Kaukaze lankėsi M.K.Čiurlionis. Čia jis ne tik gydėsi, bet ir tyrinėjo aplinką, kopė į Kazbego kalną. Kaukazo kalnai paliko pėdsaką ir M.K.Čiurlionio kūryboje. Paveiksluose Kaukazo kalnų motyvas iškyla 1907 metų cikle "Zodiako ženklai" (žr. paveikslus "Šaulys" ir "Saulė eina Avino ženklu").

Per Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių skaičius Gruzijoje ypač išaugo.Tai buvo karo pabėgėliai ir lietuvių kareiviai pasiųsti į Kaukazo frontą kariauti prieš Turkiją. Manoma, kad 1914-1918 m. Kaukaze buvo keletas tūkstančių lietuvių kariškių, tarp jų ir inžinierius Petras Vileišis, garsus lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjas.
Gausiausiai lietuvių gyventa Tbilisyje. 1913 metų sausio 13 dieną Tbilisio rotušėje Erivano (dab. Laisvės) aikštėje įvyko steigiamasis Lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo beveik 100 žmonių. Per dvejus metus ši draugija surengė daugiau kaip 10 lietuviškų vakarų. Į vieną 1916 metų spektaklį susirinko net 494 žmonės. Veikė lietuviškas choras, kuriam vadovavo Julius Štarka (1894-1960).
Baigiantis karui, reikėjo neatidėliojant spręsti tokius klausimus, kaip lietuvių apskaita, aprūpinimas dokumentais ir kelionės į Lietuvą organizavimas. Todėl 1918 metų birželio 2 dieną Kaukazo lietuvių komitetas nutarė kreiptis į Lietuvos Tarybą, kad būtų įkurta oficiali Lietuvos atstovybė Užkaukazėje.
1918 metų liepos mėnesį, Kaukazo "Lietuvių komiteto" pirmininkas, Tbilisio 4-osios berniukų gimnazijos matematikos mokytojas Pranas Dailidė buvo įgaliotas kaip Lietuvos atstovas rūpintis visais tautiečiais, atsidūrusiais Kaukaze. Grįžęs į Gruziją, P.Dailidė 1918 metų rugpjūčio 30 dieną buvo akredituotas kaip Lietuvos Valstybės atstovas prie Gruzijos vyriausybės.
Naujai įkurtai atstovybei teko dirbti labai sudėtingomis sąlygomis. Ryšys su Lietuva buvo prastas, trūko lėšų išlaikymui, daugelis lietuvių neturėjo pinigų grįžti namo į Lietuvą. Nepaisant to, skaičiuojama, kad Lietuvos atstovybės dėka į Lietuvą po karo sugrįžo apie 10 000 lietuvių.
Sovietams okupavus Gruziją, galimybės megzti naujus šalių ryšius buvo smarkiai suvaržytos. Tačiau ir šiuo sudėtingu laikotarpiu pavykdavo rasti būdų apeiti dirbtines kliūtis. Taip 1927-1928 metais Kaukaze lankėsi Lietuvos diplomatas, dailės istorikas, lyginamosios dailėtyros pradininkas Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis (1903-1988). Jo tėvas nuo 1922 metų dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu Rusijoje, o vėliau - ir Lietuvos atstovu Turkijoje bei Persijoje, todėl sūnus turėjo šiokių tokių privilegijų ir platesnių galimybių keliauti po Rytus.
Gruzijoje ir Armėnijoje J.Baltrušaitis rinko ikonografinę medžiagą, fotografavo kultūros paminklus, tapusius pagrindu originaliai Gruzijos ir Armėnijos meno apybraižai, disertacijai, knygoms „Ornamentinė stilistika romaninėje kultūroje“ (1931 m., prancūzų k.) ir „Šumerų menas, romaninis menas“ (1934 m., prancūzų k.). Šie lyginamieji veikalai pagrindė teiginį, jog krikščioniškojo meno ištakose antikinis graikų paveldas susipynė su senovės persų meno formomis ir vėliau, ankstyvaisiais viduramžiais, per Kaukazo ir Sasanidų kultūras pasiekė Vakarų Europą. J.Baltrušaičio moksliniai tyrinėjimai užpildė tuščius meno istorijos puslapius ir įvedė Kaukazo kultūras į europinės kultūros kontekstą.
Vilnius ir Tbilisis yra susigiminiavę miestai, miestai - dvyniai. Tbilisyje, prie funikulieriaus į Mtacminda kalną, yra Vilniaus skveras.

Gruzijos turizmo strategija

Pažiūrėję į pasaulio žemėlapį pamatysime, kad Gruzija yra nedidelė valstybė esanti kelių tarp Europos ir Azijos sankryžoje.
Gruzija gana dažnai rodoma per televiziją, pvz. tokiose tarptautinėse televizijos laidose kaip CNN "9 priežastys aplankyti Gruziją dabar", New York Times "52 vietos lankytinos 2015" ir National Geographic "Geriausi 2015 Europos turai".

Turizmo agentūros vilioja potencialius klientus siūlydamos patogias skrydžių kompanijas ir maršrutus, siūlo įvairiausio lygio viešbučius ir lankytinas vietas.
Galbūt Gruziją geriausiai apibrėžia Gruzijos Nacionalinės Turizmo Administracijos (GNTA) šūkis - “Country of Life”, kurį galima sutikti ant daugelio suvenyrų ir turizmo produktų.
Gali būti kiek keistoka, bet Gruzija tik neseniai pradėjo įgyvendinti ilgalaikę turizmo strategiją. Prieš tai šalis turėjo tik viziją, dabar - gerai ir aiškiai paruoštą turizmo strategiją.

Šalies turizmo strategiją per vienerius metus, padedant Pasaulio Banko Grupei, sukūrė Gruzijos Vyriausybė visoms valstybės turizmo sektoriaus suinteresuotosiomis šalimis. Ruošiant strategiją konsultuotasi ir diskutuota su įvairiomis organizacijomis ir asmenimis, nacionalinėmis ir vietinės valdžios institucijomis, kelionių operatoriais, investuotojais, saugomų teritorijų ir paveldo vietų vadovais, viešbučių savininkais, turizmo pedagogais ir kitais piliečiais užsiimančiais turizmu.
Strategija buvo ruošiama atsižvelgiant į įtakingų viešojo ir privataus sektorių asmenų nuomonę. Konsultuotasi su turizmo specialistais siekiant nustatyti pagrindinius turizmo plėtros ir prioritetų iššūkius ir idėjas, jų sprendimų būdus ir veiksmų planus tų idėjų įgyvendinimui.

Gruzijos turizmo strategija 2015-2025 yra 10 metų strateginis planas ir vizija kaip padidinti turizmo svarbą ir vertę šalies ekonomikai ir jos piliečių gerovei. Ši strategija įeina į Pasaulio Banko Grupės veiklos Gruzijoje tikslus. Strategijos tikslas yra suformuluoti partnerystę tarp vyriausybės ir privataus sektoriaus, siekiant maksimaliai padidinti turistų pasitenkinimą, įvairinti rinką ir turizmo produktus, didinti turizmo pelningumą ir kurti papildomas darbo vietas.

Šia strategija siekiama pasiekti aštuonis pagrindinius tikslus: 1) tvarkyti, gerbti ir saugoti Gruzijos gamtos ir kultūros paveldą, 2) sukurti unikalius ir autentiškus pojūčius lankytojams tose gamtos ir kultūros vertybėse, 3) didinti konkurencingumą suteikiant pasaulinio lygio paslaugas turistams, 4) pritraukti daugiau turistų per veiksmingesnę rinkodarą ir reklamą, 5) plėsti ir stiprinti turizmo duomenų turizmo industrijos veiklos analizę ir įvertinimą, 6) plėsti viešojo ir privataus sektoriaus investicijas į turizmo sektorių, 7) gerinti verslo aplinką tuo pritraukiant vidaus ir užsienio investicijas, 8) šių tikslų įgyvendinimui kurti ir skatinti partnerystę tarp vyriausybės, turizmo industrijos, nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių.

Per laikotarpį nuo 2009 iki 2013 metų Gruzija pasiekė vieną iš didžiausių turizmo augimo tempų pasaulyje: lankytojų skaičius išaugo daugiau kaip 300% -nuo 1,5 iki 5,4 milijonų lankytojų per metus. Metinės pajamos iš turizmo apytiksliai išaugo nuo 475 milijonų iki 1,8 milijardų JAV dolerių, arba daugiau kaip 20 kartų palyginus su vidutiniu pasauliniu turizmo augimu tuo pačiu laikotarpiu.

Turistų vidutinės išlaidos yra 74 JAV doleriai per dieną - t.y. mažiau kaip pasaulinis vidurkis. Siekiant padidinti turistų išlaidas planuojama įvairias galimybes - įvairesnių ir aukštos kokybės turizmo produktų plėtrą, gerinti paslaugų kokybę ir galiausiai sukurti pasaulinio lygio turizmo paskirties vietą, kuri skatintų tarptautinę paklausą ir pritrauktų turistus aplankančius kaimynines šalis.

Tikimasi, kad iki 2025 metų Gruzija taps žinoma kaip aukščiausio lygio, lankoma ištisų metų, aukštos kokybės turizmo kryptis paremta unikaliu kultūros ir gamtos paveldu, pasaulinio lygio klientų aptarnavimu, nesenstančia svetingumo tradicija.

Šaltinis: www.worldbank.org

Gruzijos gyventojai

Kaip ir dauguma Kaukazo tautų, gruzinai nepriklauso pagrindinėms Europos ar Azijos etninėms grupėms. Gruzinų kalba neprikaluso indoeropiečių, tiurkų ar semitų kalbų grupėms. Dabartinė gruzinų arba kartvelų nacija, manoma, susiformavo iš aborigeninių, autochtoninių genčių ir genčių migravusių į Užkaukazę iš Anatolijos ankstyvaisiais antikos laikais. Senovinis žydų Josefo metraštis mini gruzinus kaip iberus kurie dar vadinami Tobel Tubal.
Dabar Gruzijoje gyvena 84% gruzinų. Kitos etninės grupės yra abchazai, osetinai, armėnai, azerbaidžaniečiai, graikai, žydai, rusai. Gruzijos žydų bendruomenė yra viena seniausių žydų bendruomenių pasaulyje.
Dauguma Gruzijos gyventojų kalba kartvelų kalbomis - gruzinų, svanų, megrelų ir lazų. Oficiali kalba Gruzijoje yra gruzinų, kartu su abchazų Abchazijos autonominėje respublikoje. Kartvelų kalbomi kaip gimtosiomis kalba apie 71% šalies gyventojų, rusų kalbą gimtąją laiko apie 9% gyventojų, armėnų - 7%, azerbaidžaniečių - 6%, kitas kalbas - 7% gyventojų.
Šiuo metu 83,9% laiko save krikščionimis ortodoksais (pravoslavais), kurių dauguma priklauso Gruzijos Ortodoksų Bažnyčiai. Religinės mažumos - 9,9% musulmonai, 3.9% - priklauso Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai, 0,8% - Romos katalikai.

Gruzinų etimologija

Gruzina save vadina kartvelebi (ქართველები), šalį - Sakartvelo (საქართველო), kalbą - kartuli (ქართული). pagal gruzinų metraščius gruzinų protėvis buvo Kartlos, Japeto iš Biblijos proanūkis. Senovės graikai (Strabonas, Herodotas, Plutarchas, Homeras ir kiti) ir romėnai (Titus Livijus, Kornelijus Tacitas ir kiti) vakarų gruzinus vadina kolchais, o rytų - iberais.

Gruzinų kilmė

Daugelis istorikų, antropologų, archeologų ir kalbininkų linkę manyti, kad dabartinių gruzinų protėviai gyveno Užkaukazėje ir šiaurės Anatolijoje nuo neolito epochos. Mokslininkai, įprastai, šias gentis vadina protokartvelų. Kai kurie XIX amžiaus Europos (Humbolt, Kretčmer) ir gruzinų (Gordeziani, Kaukchčišvili, Gamsachurdija) istorikai manė, kad protokartvelai gali būti kalbiškai ir kultūriškai artimi senovės Europos (iki indoeuropiečių) tautoms - pelasgenams, etruskams ir protobaskams.
Antikos laikais gruzinus kaip kolchus ir iberus žinojo graikai ir romėnai. Rytų Gruzijos gentys tibarenai-iberai sukūrė savo karalystę VII amžiuje prieš mūsų erą. Vakarų Gruzijos gentys (mosčianai, suanianai, megrelai ir kitos) sukūrė pirmąją gruzinų valstybę Kolchidą (apie 1350 metus prieš mūsų erą). Pagal daugumą Gruzijos mokslininkų, šių ankstyvųjų Gruzijos karalysčių - Kolchidos ir Iberijos atsiradimas turėjo didelę įtaką gruzinų nacijos atsiradimui.

Gruzinų antropologiniai bruožai

Gruzinai priklauso Kaukazo rasinėi grupei, dažnai su rudais plaukais ir rudaakiai.
Gruzinai gyvenę kalnuose mažiau saulėtoje Vakarų Gruzijoje, ypač svanai, guriečiai ir megrelai, yra šviesesni, tarp jų dažniau pasitaiko blondinai ir mėlynakiai ar žaliaakiai.
Pagal genetinius tyrimus nustatyta, kad daugiausia gruzinų yra haplogrupės G. Gruzinų Y-DNR taip pat prikaluso haplogrupei J2, kuri sutinkama Graikijoje ir Italijoje.

Gruzinų kalbiniai ir regionaliniai skirtumai

Gruzinų kalba yra pagrindinė visiems gruzinams nežiūrint jų kilmės, tarp jų ir tiems kas kalba kitomis kartvelų kalbomis - svanams, megrelams ir lazams. Gruzinų kalba susiformavo rytinėje šalies dalyje. Gruzinų kalbos dialektai: imeretų, račų-lečchmių, gurijiečių, adžarų, imerchevų (Turkijoje), kartlų, kachetų, ingilų (Azerbaidžane), tušetų, chevsurų, mochevų, pšavų, fereidų (Irane) ir fereydų (Gruzijoje), mtiukų, meschetų ir džavachetų.
Gruzinai istoriškai skirstomi į subetnines grupes pagal geografinę vietą iš kur jie kilę. Net, jeigu gruzinas persikelia į kitą regioną, jis bus vadinamas jo kilmės regiono vardu. Pavyzdžiui, jeigu gurijietis persikelia į Tbilisį (Kartli regionas) jis netampa kartlu. Po kelių ar keliolikos kartų jo autoindetifikacija gali pasikeisti. Pavyzdžiui, megrelai gyvenantis per amžius gyvenantys Imeretijoje save laiko imeretais ar imeretais-megrelais.
Gruzinų kilusių iš rytinės Gruzijos kalnuotosios dalies pavardės turi priesagą –uri (ური), arba –uli (ული). Dauguma svanų pavardžių turi galūnę –ani (ანი), megrelų - –ija (ია), -uja (უა), arba -ava (ავა), lazų -–shi (ში).
Imeretai (იმერელი imereli) gyvena Imeretijoje, kalba gruzinų kalbos imeretų dialektu.
Kartlai (ქართლელი kartleli) gyvena Kvemo ir Šida Kartli, kalba gruzinų kalbos kartlų dialektu.
Megrelai (მეგრელი megreli) gyvena Samegrelo kalba megrelų kalba. Megrelus mini Ptolomėjus II amžiuje prieš mūsų erą Manraloi pavadinimu, kaip žmones gyvenančius Kolchidoje. Ankstyvuose viduramžiuose megrelų arisrokratija ir šventikai pradėjo vartoti gruzinų kalbą kaip literatūrinę. Po Gruzijos subyrėjimo XV amžiuje megrelai turėjo nepriklausomą kunigaikštystę, kuri XVIII amžiaus pabaigoje buvo aneksuota Rusijos Imperijos. Rusijos Imperijoje ir SSSR pradžioje megrelai buvo laikomi atskira tauta. Dabar dauguma megrelų indetifikuoja save gruzinų nacijos subetnine grupe, bet yra išsaugoję savo kalbą ir kultūrą.
Megrelų kalba kalba nuo 500 000 iki 800 000 žmonių, dauguma gyvena Samegrelo srityje. Megrelai naudoja gruzinų alfabetą, bet neturi standartinių rašybos taisyklių ar oficialaus statuso. Beveik visi megrelai yra dvikalbiai, megrelų kalba daugiausiai naudojama buityje, gruzinų - kaip valstybinė kalba.
1999 metų vasarą, gruzinų poeto Murman Lebanidze buvo deginamos Megrelijos sostinėje Zugdidyje, nes jis paniekinamai pasisakė apie megrelų kalbą.
Svanai (სვანი svani) gyvena Žemutinėje ir Aukštutinėje Svanetijoje, kalba svanų kalba.
Svanai yra paminėti senovės graikų geografo Strabono kaip sanni. Jo aprašyme sanni gyvenama vieta beveik su dabartinėmis svanų gyvenamomis teritorijomis.
Rusijos Imperijoje ir ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu svanai buvo laikomi atskira tauta. Jie yra krikščionys ortodoksai, bet yra išliaikę ir kai kuriuos pagonybės papročius. Svanai išlaikė daug senųjų tradicijų, tokių kaip kraujo kerštas (ši tradicija išnyko ne taip ir seniai). Jų šeimos nedidelis, vyras yra šeimos galva. Svanai labai gerbia vyresnes šeimos moteris.
Svanų kultūra išlaikė daug nuostabių dainų ir šokius ratu. Svanetija buvo laikoma sunkiausiai priešams pasiekiama Gruzijos dalimi, daug viduramžių vertybių (biblijos rankraščių etc.) yra saugoma Svanetijoje.
Svanų kalba kalba apie 30 000 svanų, 15 000 iš kurių kalba aukštutinių svanų dialektu ir 12 000 - žemutinių svanų dialektu, kurie dar dalinasi į subdialektus - Aukštutinio Balo, Žemutinio Balo, lašchų ir Lentechio. Svanų kalba daugiausiai naudojama buityje, ji neturi rašybos standartų ir oficialaus statuso. Daugelis svanų kalba ir gruzinų kalba. Kalba palaipsniui nyksta.
Gurai (გურული guruli) gyvena Gurijoje, kalba gruzinų kalbos gurų dialektu.
Adžarai (აჭარელი achareli) gyvena Adžarijoje, kalba gruzinų kalbos adžarų dialektu. Dalis adžarų yra musulmonai.
Meschai, meschetai (მესხი meskhi) gyvena Mescheti (Samcche), kalba gruzinų kalbos meschų dialektu.
Kada susiformavo meschų subetnosas - nežinoma, bet, gali būti, kad jie sudarė daugumą Tao-Klardžeti valstybėje ir buvo kovų su arabais avangarde. Valdant mongolams (1266 metais) meschetų gyvenimame regione atsirado Džaneli kunigaikščių klano valdoma pusiau nepriklausoma valstybė. Ji egzistavo gana ilgai, kartais įsiliedama į Gruziją, kol galų gale ją pasiglemžė Turkija.
Turkai Meschetijoje pasirodė XVI amžiuje. 1547 metais jie užėmė Achalciche ir Achalkalaki. Maždaug po šimtmečio buvo įkurtas Achalcichės vilajetas. Nuo to laiko į regioną pradėjo keltis turkai musulmonai, o vietiniai gyventojai po truputį pereidinėjo į islamą. Palaipsniui meschetai suskilo į dvi tautas - vieni buvo krikščionys ir kalbėjo gruzinų kalba, kiti - musulmonai, kalbėje turkiškai ir laikantys save turkais. Taip atsirado turkai-meschetai.
Patys turkai-meschetai laiko save turkais, Gruzijoje jie laikomi gruzinais. Įdomu, kad meschų ir armėnų istorija Osmanų imperijoje panaši. Meschetų dalis, gyvenusi Osmanų imperijoje, pagal turkų ir Vatikano susitarimus, kad katalikai Osmanų imperijoje nebus persekiojami, ar kitaip diskriminuojami, perėjo į katalikybę. Taip atsirado egzotika - meschai-katalikai. Tuo pačiu būdu atsirado ir armėnai-katalikai.
1828 metais Achalciche ir Achalkalaki iš turkų perėjo Rusijos imperijai. Po imperijos subyrėjimo, trumpu Gruzijos nepriklausomybės laikotarpiu, Meschetija tapo konflikto tarp krikščionių ir musulmonų vieta. Achalciche ir Achalkalaki rajonai atiteko Gruzijai, o Karso ir Ardagano rajone atsirado musulmoniška Kaukazo respublika, kuri buvo neužilgo likviduota, bet santykiai su musulmonais buvo labai įtemti, vyko ginkluotos kovos. Apie tą laikotarpio kruvinus įvykius paskojama iki šiol. 1944 metų lapkričio 15 d. turkus-meschetus praktiškai per dvi dienas suvarė į vagonus Achalcichės geležinkelio stotyje ir deportavo į Vidurinę Aziją. Iš viso buvo deportuota apie 90 000 žmonių.
Po deportacijos regionas ištuštėjo. Šiame regione apsigyveno adžarai ir imeretiečiai, išliko tik keliolika meschetų kaimų.
Lečchumai (ლეჩხუმელი lechkhumeli) gyvena Lečchumi, kalba gruzinų kalbos lečchumų dialektu.
Račai (რაჭველი rachveli) gyvena Račoje, kalba gruzinų kalbos račų dialektu.
Kachetai (კახელი kakheli) gyvena Kachetijoje, kalba gruzinų kalbos kachetų dialektu.

Chevsurai (ხევსური khevsuri) gyvena Chevi, kalba gruzinų kalbos chevsurų dialektu. Chevsurai ilgą laiką išlaikė savo tradicinę kultūrą: aprangą, ginklus, namus ir tradicijas. Antropologiškai chevsurai yra siauro, rytinės Gruzijos tipo, veido, dauguma jų liekni. Įprastai jie yra šviesių akių, plaukų spalva nuo blondinų iki rudaplaukių. Chevsurai minimi X amžiaus gruzinų rankraščiuose.
Tušai, tušetai (თუში tushi) gyvena Tušetijoje, kalba gruzinų kalbos tušų dialektu.
Pšavai (ფშაველი pshaveli) gyvena Pšavi, kalba gruzinų kalbos pšavų dialektu.
Džavachai (ჯავახი javakhi) gyvena Džavacheti, kalba gruzinų kalbos džavachų dialektu.