Gruzijos krikštas

Tuo metu Gruzija buvo dviejų dalių, ir jas krikštijo skirtingu laiku. Vakarų Gruzija, skirtingais laikais, vadinosi Kolchida, Egrisi ar Lazika. Ji praktiškai buvo Bizantijos imperijos provincija, ten jau senokai gyveno graikai-krikščionys, tad krikščionybė prasiskverbė į Vakarų Gruziją seniai, nors tikslus laikus nėra žinomas. Bet Vakarų Gruzijoje krikščionybę oficialiai pripažino žymiai vėliau kaip rytinėje jos dalyje.
325 metai - svarbus įvykis krikščionybės istorijoje. Tada susiriko pirmasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas Nikėjoje, jame buvo ir Egrisi atstovas - Pitiunto vyskupas Stratofilas.
Rytų Gruzija tuo metu buvo vadinama Iberija ir buvo praktiškai buvo priklausoma nuo Persijos. Jos karalius buvo Mirian III, šacho Šapur I sūnus. Persai jį ir paskyrė karaliumi apie 318 metus. Po dviejų metų iš Armėnijos atvyko Šv.Nina.
Apie Šv.Niną žinoma, kad ji gimė 280 meteis Kapadogijoje. 303 metais, imperatoriaus Diokletiano krikščionių persekiojimo metu, ji kartu su kitomis moterimis pabėgo į Armėniją. Armėnijos karalius Tirdat liepė jas visas nužudyti. Buvo nužudytos Ripsime ir Gajane, vėliau kanonizuotos. Jų nužudymo vietoje Varšapate stovi Ripsime cerkvė ir Gajane cerkvė.
Ninai pavyko pasislėpti ir ji patraukė į šiaurę. Laikoma, kad Nina atėjo į Iberiją 320 metų birželio 1 d. (šis įvykis kasmets švenčiamas Gruzijos cerkvėse), ir pirmiausiai pateko prie Paravani ežero, nuo jo patraukė žemyn palei Paravani upę, perėjo Boržomi tarpeklų ir pasiekė Gori lygumą.

Nina apsigyveno Urbnisi miesto žydų bendruomenėje, o iš ten, aplenkdama fanatiškai pagonišką Uplisciche, atėjo į sostinę Mcchetą rugpjūčio pradžioje. Mcchetoje Nina apsigyveno pas karaliaus sodininką (dabar ten stovi Sveticchoveli cerkvė), vėliau gyveno prie gervuogių krūmo - dabar ten stovi Samtvaro cerkvė. Prie Mcchetos tuo metu buvo dvi kulto vietos - Armazi stabas ant Bagineti kalno. ir šiauriau Zadeno stabas, toje vietoje kur dabar stovi Zadazeni vienuolynas. Šventas miestas buvo Upliscichė, kuriame Nina nepasirodė.
Nina sugebėjo apkrikštyti karalių Mirijaną ir jo šeimą, nors iš pradžių jis buvo nusiteikęs skeptiškai. Po įvykio (saulės užtemimo) ant Tchoti kalno Muchrani slėnyje karalius apsikrikštijo, pasiuntė pasiuntinius į Bizantiją su prašymų atsiūsti šventikų, o Mcchetoje įsakė pastatyti krikščionišką šventyklą. Iš pradžių ją norėjo pastatyti toje vietoje kur stovėjo Ninos namas, bet vėliau karalius liepė iškirsti sodą ir čia pastatyti šventyklą.
Kiek vėliau ant Tchoti kalno buvo pastatytas pirmasis iš trijų kryžių. Kitus du pastatė Udžarma virš Mcheta, ten dabar Džvari cerkvė.
Armazi stabas ant Bagneti kalno buvo nugriautas. Dabar ten nieko neliko, išskyrus nelabai ryškius laiptus. Zadeno staba irgi sunaikino, iš buvusios šventovės irgi nieko nebeliko.
Tai įvyko 326 ar 327 metais. Nina platino krikščionybę Gruzijoje maždaug dar 10 metų. 334 metai pradėjo statyti pirmasis soboras Mcchetoje (pabaigė 379 metais). Nina apsilankė Aragvi ir Iori tarpekliuose, bet jų gyventojai nesikrikštijo. Iš ten Nina nuėjo į Bodbe, kur kurį laiką gyveno palapinėje. Ten, 335 metų sausio 14 d., ir numirė. Yra legenda, kad karalius norėjo palaidoti Niną Mcchetoje, bet vežimo su jos kūnu negalėjo pajudinti iš vietos.

361 metais mirė karalius Mirianas ir buvo kartu palaidotas Mcchetoje, Samtavro cerkvėje. Tuo metu po Romos imperijoje sparčiai plito arijonizmas, bet jis, atrodo, Gruziją aplenkė.
Nėra žinoma kas atsitiko su pagonybės forpostu Uplisciche miestu. Atrodo buvo didelė įtampa ir konfliktai, vos nekilo karas. Pagonių šventyklos buvo sugriautos ar perstatytos, bet kada ir kaip tai atsitiko nežinoma. Ką tik Gruzijoje atsiradusi krikščionybė vos neišnyko. Po karaliaus Miriano mirties karaliumi tapo Saurmag II, bet 363 metais atėjo persai ir į sostą pasodino Varaz-Bakurą, kuris simpatizavo zoorastrizmui. Prasidėjo krikščionių persekiojimai, buvo uždrausti kryžiai. Bizantija bandė įsikišti 370 metais, bet jai sutrukdė gotų įsiveržimas ir Iberija liko persų įtakoje. Yra manoma, kad Varaz-Bakuras Tbilisyje pastatė pirmąją tvirtovę.
Vėliau karalius Asparuchas (380-394) pastatė cerkvę Cilkani, o karalius Trdat (394 - 406) cerkvę Nekresi.
Taip pasibaigė neramus IV amžius ir prasidėjo dar neramesnis V-asis.

Ikikrikščioniškasis periodas Iberijoje

Iberija - tai teritorija į rytus nuo Kolchidos, kurios centru buvo Gori lyguma, Muchrani ir Aragvi slėniai. Jos istorijoje yra daug baltų dėmių. Jeigu Užkaukazė buvo tuometinio civilizuoto pasaulio pakraštys, tai Iberija buvo Užkaukazės ir kartvelų tautų pakraštys.
Yra nepilnai įrodyta teorija, kad Mažosios Azijos rytuose gyveno kartvelų gentis muškai. Jie susidūrė su hetitų kultūra ir kai ką iš jos perėmė. Vėliau jie migravo į rytus ir apsigyveno dabartinės Samcche-Džavacheti teritorijoje. Ten jie palaipsniui suformavo meschų arba meschetų tautą. Iš ten jie per Boržomi tarpeklį pasiekė Gori lygumą ir apsigyveno Mtkvari upės pakrantėse. Ten jie įkūrė gyvenvietes, kurios palaipsniui išsivystė į Mccheta, Uplisciche ir Urbnisi miestus.
Manoma, kad jų tikėjimas buvo artimas hetitų tikėjimui, pagrindiniu dievu buvo Armazi, kurio vardas manoma kilęs iš hetitų-luvitų žodžio "Arma" (Mėnulis).
Iberai turėjo nukentėti nuo skitų įsiveržimo VII amžiaus prieš mūsų erą viduryje, bet to pėdasakų nerasta. Valdant Persiją Achemenidams Iberija buvo imperijos įtakoje ar jos provincija.

329-326 metais vyko Aleksandro Makedoniečio karo žygiai. Yra legenda apie Aleksandro Makedoniečio žygį į Iberijoje, bet ja netiki net Gruzijoje. Achemenidų imperija subyrėjo, baigėsi persų viešpatavimas, ir, gali būti, tai pastūmėjo Iberijos tautas įkurti savo valstybes.
Pagal legendas, apie 300 metus prieš mūsų erą Iberiją valdė Azo, Irano ar Ponto statytinis. Prieš jį sukilo vietinis klanas ir po gana žiauraus karo sostą užėmė Farnaz. Tai įvyko 299 metais prieš mūsų erą. Farnazas tapo pirmuoju, nors ir pusiau legendiniu, Gruzijos karaliumi ir Farnavazidų dinastijos pradininku. Laikoma, kad jis nuo pat pradžių ėmėsi energingos veiklos - šalį suskirstė į administracinius rajonus, sukūrė valstybės valdymo sistemą, prijungdamas Argveti ir Kolchidos dalis, išplėtė valstybės teritoriją, taip pat sukūrė raštą.
Farnazas, greičiausiai, šias naujoves perėmė iš Persijos. Bet dėl rašto yra daug neaiškumų. Iberijoje galėjo naudoti aramėjų kalbą ir rašmenis. Yra versija, kad Farnazas truputį pritaikė aramėjų rašmenis prie gruzinų kalbos. Pagal kitą versiją, tai sakralinis raštas kulto reikmėms. Kol kas šios versijos jokių įrodymų neturi.
Farnazui priskiriama ir Armazi miesto ir tvirtovės pastatymas. Tai aprašyta vėlesnese kronikose.
Apie 100 metų Iberija egzistavo gana ramiai, palikė gerus santykius su Selevkidų imperija. Farnavazas numirė 234 arba 237 metais prieš mūsų erą, sostą paveldėjo jo sūnus Saurmag I, kuris karaliavo maždaug 234-159 metais prieš mūsų erą. Tuo laiku įvyko kai kurie geopolitiniai poslinkiai. 190 metais romėnai sutriuškino Selekvidus. Tuo laiku nuo Persijos atskilo Armėnija ir pradėjo veržliai ir greitai plėstis. Prasidėjo auksinis laikotarpis Armėnijai. Armėnija užkariavo didžiules teritorijas nuo Sirijos iki pietinių Gruzijos pakarščių. Teritorijos į pietus nuo Trialeti kalnagūbrio tapo Armėnijos provincija Gugrak. Apie 100 metus prieš mūsų erą Ponto karalius Mitridatas užkariavo Kolchidą.
Tuo laikotarpiu Iberiją valdė karaliai Mirijan ir Farnadžom, o apie 90 metus prieš mūsų erą Iberijos karaliumi tapo armėnas Aršak. Taip Iberija laikinai pateko Artašesidų dinastijos valdžion. Tai buvo Armėnijos karaliaus Tigrano Didžiojo laikotarpis, kuris užkariavo vos ne visus Artimuosius Rytus.
Valdant Artagui, Araško sūnui, Iberija įsivėlė į trečiajį Mitridato karą karaliaus Mitridato pusėje. Kai romėnų kariuomenė sumušė armėnų ir Mitridato armijas, karvedys Pompėjus 65 metais prieš mūsų įvykdė pirmą romėnų žygį į Gruziją. Romėnai užėmė Armazi miestą ir per Mtkvari upę pastatė akmeninį tiltą, kuris ir dabar vadinamas Pompėjaus tiltu, nors vargiai ten kas nors ten išliko iš orginalo. Nugalėjęs Artago kariuomenę, Pompėjus sudarė su juo sutartį ir patraukė į Kolchidą. Iberija nominaliai tapo Romos imperijos dalimi. 36 metais romėnų karvedys Krasas įvykdė dar vieną žygį prieš Iberiją ir vėl pasirašė sutartį.

Trečioji Farnavazidų dinastija

Romos imperijoje pradėjo plisti krikščionybė, o Iberijoje prasidėjo trečiosios Farnavazidų dinastijos laikotarpis, nors kartais ji yra laikoma Araškidų. Karalius Farnasmanas I valdė 1-58 metais. Žinoma, kad jis dalyvavo romėnų karo žygyje prieš Armėniją, ir kartu su jais sugriovė Artaksato miestą. Manoma, kad jo žmona buvo iš Artašesidų, jie turėjo tris sūnus: Mitridat, Rodamistus ir Amazasp. Gali būti, kad valdant karaliui Farnasmanui Mchetoje atsirado pirmoji krikščionių bendruomenė ir ten buvo atgabentas Kristaus apdangalas.
1940 metais Armazi buvo rasta stela su graikiškais ir aramėjiškais užrašais, dabar žinoma kaip "Armazi bilingva". Aramėjiški rašmenys ant šios stelos labai neįprasti ir kai kurie mokslininkai jį laiko atskirais Armazi rašmenimis. Steloje minimas Farasmanas, manoma, kad tai karalius Farasmanas I.
Po Farasmano Iberiją valdė jo sūnus Mitridatas, apytiksliai 58-106 metais. Jo nemini viduramžių gruzinų metraščiai, bet jo vardas yra ant dviejų akmens plokščių - vieną rado Mcchetoje, kitą - Romoje. Mitridatas, gali būti, buvo geruose santykiuose su imperatoriumi Vespasianu, kuris sutvirtino Armazi miestą. Mitridato brolis Amazaspas lydėjo imperatorių Trojaną jo karo žygyje prieš Partą ir numirė Nisibis mieste.
106 metais karaliumi tapo Mitridato sūnus Amazaspas I, kuris karaliavo tik 10 metų.
116 metais Iberijos karaliumi tapo Farasmanas II Šaunusis, Amazaspo sūnus. Žinoma, kad jis buvo geruose santykiuose su imperatoriumi Adrijanu, lankėsi Romoje. Jo žmona buvo Gadana, Armėnijos karaliaus Vologezo duktė. 132 Farasmaną II nunuodijo partiečiai ir tris metus karaliavo jo sūnus Gadamas, kurio vardais, kai kurių istorikų nuomone, yra Radamistus vardo trumpinys.
138 metais Gadamas mirė, ir karaliumi tapo, dar vaikas, jo sūnus farasmanas III. Kai kurių istorikų nuomone, kad Romoje lankėsi jis, o ne jo senelis.
186 Farasmanas III mirė, karaliumi tapo jo sūnus Amazaspas II, kuris atrėmė alanų įsiveržimą ir pats įsiveržė į jų teritorijas. 189 metais įvyko Iberijos kilmingųjų sukilimas, kurį palaikė armėnai ir alanai. Amazaspas II žuvo mūšyje ir trečioji Farnavazidų dinastija pasibaigė.
Karaliumi tapo Amazaspo motinos brolio sūnus Revas iš Aršakidų giminės, 216 metais karaliumi tapo Vače, 234 metais - Bakuras, 265 metais - Mirdat II. Po jo karaliavo Asparuchas I, 284 metais šalį užpuolė Iranas ir Asparuchas I pabėgo į Alaniją. Karaliumi tapo persų kilmės Mirian.

Karalius Mirijanas

III amžiaus Iberijos istorijoje daug neaiškumų ir baltų dėmių. Visi vardai ir datos gana sąlyginiai. Farnavazidų dinastijos pabaiga irgi sunkiai paaiškinama. Žinoma, kad Irano šachas Šapuras I kariavo su Romos imperija, ir keletą kartų romėnus nugalėjo, pavyzdžiui, prie Barbalisse 225 metais. 250 metais į Šapuro nelaisvę pateko net imperetorius Valerijanas. Nėra žinoma kaip šie karai palietė Iberiją. 273 šachas Šapuras mirė, valdyti, vienas po kito, pradėjo jo sūnūs ir anūkai. 276 metais buvo nužudytas manicheizmo pranašas Mani, kuris save vadino Kristaus, Zoroastro ir Budos įpėdiniu.
Tokiais neramiais laikais Iberijos karaliumi tapo Mirijanas, dažnai vadinamas Šapuro I sūnumi. Tai yra gana įtikinama, nes Šapuro sūnūs (nežinoma kiek jų buvo) tuo laiku tapo įvairių valstybių karaliais. Bet dėl neaiškumų metraščių chronologijoje to tiksliau nustatyti neišeina. Valdant karaliui Mirijanui įvyko Gruzijos krikštas.

Pirmosios valstybės Gruzijos teritorijoje

Dabar tik apytiksliai galima pasakyti kur ir kada atsirado pirmosios kartvelų valstybės. Gali būti, jos atsirado XIII amžiuje prieš mūsų erą, susilpnėjus Mitani valstybei. Jų buvo keletas. Prie jų galima priskirti pirmąją valstybę Kolchidoje ir keletą valstybių kalnuose - Diaochi ir Zabacha. Zabacha buvo kažkur dabartinio Achalkalaki ir ežero Čildye rajone, manoma, kad nuo jos atsirado toponimai Džavach ir Džavacheti. Diaochi valstybė, manoma, buvo kažkur į šiaurės rytus nuo dabartinio Erzurumo, Oltu miesto rajone, arba prie Karso ar Ardagano - yra skirtingų versijų.
Pirmasis šių valstybių paminėjimas yra Asirijos karaliaus Tiglatpalasaro I žygio 1112 metais prieš mūsų erą aprašymuose. Po 150 metų, 845 metais prieš mūsų erą, užfiksuotas Asirijos karaliaus Salmansaro III bendravimas su Daiaeni valstybės karaliumi Asia. Gali būti, kad asirai sudarydavo sąjungas su kartvelų karalystėmis prieš Urartu.
Urartu valstybė, susikurusi IX amžiuje prieš mūsų erą, pradėjo dažnus karus su šiauriniais kaimynais, galimai kartvelais. "Gruzinų karuose" ypač pasižymėjo Urartu karalius Menua (810 - 786). Iš to laikotarpio liko daug rašytinių šaltinių su konfliktų ir karų aprašymais.
IX ir VIII amžiai prieš mūsų erą - tai ankstyvieji Gruzijos senovinių gyvenviečių sluoksniai. Gruzijos muziejuose galima pamatyti nemažai to laikotarpio artefaktų, pavyzdžiui, kolchidiškus bronzinius kirvukus. Šis laikotarpis turi gana aiškią pabaigą - kimerų įsiveržimą 720 metais prieš mūsų erą. Kimerai - iraniškų kalbų grupės tauta, panaši į skitus. Jie kariavo panašiais į skitų bronziniais kirvukais. Pajudėję iš Šiaurės Kaukazo stepių, kimerai kirto dabartinės Abchazijos teritoriją, įsiveržė į Kolchidą, perėjo ją, ir užpuolė Urartu. Apie tuos įvykius išliko nemažai rašytinių šaltinių, tokių kaip Asirijos šnipų pranešimai.

Kimerai sunaikino Urartu, vėliau pasuko į vakarus, ir vakarinėje Anatolijos dalyje užpuolė Frigijos karalystę, kuri sugebėjo apsiginti. Gali būti, kimerai gyveno, o vėliau asimiliavosi, dabartinio Sivaso miesto apylinkėse.
Kolchidos karalystė pergyveno kimerų įsiveržimą, o Diaochi iš rašytinių šaltinių išnyko. Yra versija, kad kimerai išnaikino svanus Abchazijoje, ir nuo tada į ją pradėjo keltis abchazo-adygų gentys.
Rytinėje Gruzijos dalyje arba nebuvo valstybių arba jos nepateko į istorinius šaltinius. Ten atsirado keletas miestų, bet VII amžiuje visą rytinę Užkaukazę nusiaubė skitai. Skitai čia užsibuvo gana ilgai - įsiveržę kažkur iš šiaurės, jie apsigyveno dabartinio Azerbaidžano teritorijoje ir iš ten puldinėjo Midiją. Tik VII amžiaus prieš mūsų erą, susitvarkiusi su Asirija, Midija sugebėjo atsiginti nuo skitų, jų problema palaipsniui išnyko. Atrodo, kad skitai buvo pasiekę Čildyr ežerą, kur ir apsigyveno - vėliau juos ten matė Ksenofontas. Sunkoka pasakyti kaip skitai paveikė Gruzijos istoriją. VI amžiaus prieš mūsų erą pradžioje šiame regione matomas nedidelis kultūrinis nuosmukis. Archeologai randa sugriovimų, gaisrų pėdsakų, daug kapaviečių.

Tų laikų Kolchida

Kimerų įsiveržimo laikais Kolchida buvo didelė lyguma, tokio pačio ploto kaip ir dabar, bet žymiai daugiau pelkėta. Joje augo tankūs tropiniai miškai, kurių gabaliuką galima išvysti Kolcheti Nacionaliniame parke. Šie pelkėti miškai tesėsi nuo dabartinių Batumio iki Suchumio ir netgi truputį toliau į šiaurę. Žmonės gyveno aukštumose ir priekalnėse - ši tendencija išliko iki dabartinių laikų. Kalvose arsirado miestai. Buvo miestas ir ant Ukemerion kalvos dabartinio Kutaisio teritorijoje, buvo miestas dabartinio Varchiche vietoje. Pats žymiausia ir daugiausia ištyrinėta yra senovinė gyvenvietė dabartiniame Vani mieste. Mažesnės gyvenvietės irgi turėjo įtvirtinimus, bet bendros įtvirtinimų sistemos nebuvo. Buvo statomi konuso formos mediniai bokštai, žinomi iš archeologų kasinėjimų ir Vetrruvijaus aprašymo. Palima pagalvoti apie architektūrinį ryšį su svanų bokštais.

Graikai ir persai

VII amžius prieš mūsų erą rytuose - Asirijos amžius. Tuo metu valdė patys žymiausi Asirijos karaliai, tokie kaip Assarchadonas. Urartu karalystė gyveno paskutines savo dienas. 673 metais prieš mūsų erą Midija tapo nepriklausoma ir pradėjo savo užkariavimus. 609 metais prieš mūsų erą Midija sunaikino Asiriją ir pajudėjo tolyn į rytus, kur užėmė Armėnijos kalnyną su gyventojais armėnais, kurie tuo metu kažin ar turėjo kokią nors socialinę organizaciją. 550 metais prieš mūsų erą persai sutriuškino Midiją ir užėmė jos vietą. Tada armėnai pirmą kartą pasirodo istorijoje kaip socialiai organizuoti, jie 546 ir 539 metais prieš mūsų erą dalyvauja persų karo žygiuose. 512 metais prieš mūsų erą Ahmenidų Pesija suskirstoma į satrapijas - atsiranda Armėnijos satrapija, taip ir atsirado šis toponimas. Armėniją valdė Orontidai, kurie čia buvo satrapais gana ilgai.
Kolchidos satrapija irgi buvo. Bet greičiasiai Kolchida pilnai nepriklausė persams, gal tik buvo jų įtakoje. Persai mėgo kurti virtualias satrapijas. Panašu ir su rytine Užkaukaze - gal ir priklausė Achmenidų imperijai, o gal ir ne.
Gali būti, kad kolchai dalyvavo Kserkso karo žygyje į Graikiją 480 metais prieš mūsų erą. Herodotas pamini persų armijoje armėnus, kolchus ir muškus - juos kartais gretina su meschais. Minimi ir malronai - galimai kartvelų tauta gyvenusi dabartinio Trapezundo apylinkėse.
Gali būti, kartvelų valstybėms pasisekė, ir jos priklausė persų imperijai, kur galėjo išmokti naudoti raštą, dokumentacijos sudarymo, administracinio valdymo ir kitų naudingų dalykų.
Tuo pačiu metu kaip ir persai, tik iš kitos pusės, Užkaukazėje pasirodo graikai. VI amžiuje prieš mūsų erą rytiniame Juodosios jūros krante jie įkuria savo kolonijas.
Dabar žinomos tik trys graikų kolonijos Kolchidos pakrantėje: Phasis, Dioskurija ir Giznos. Gisnos mini tik Pseudo-Skilakas, ši kolonija greičiausiai dabartinės Očamčiros apylinkėse. Čia archeologai rado tipišką, ne graikiško išplanavimo, kolchidišką gyvenvietę. Bet surasta graikiška keramika, ir austrių valgymo požymiai - išimtinai graikų valgis tuo laikotarpiu.
Dioskiurija buvo prie Suchumio įlankos. Miestas egzistavo VI-IV amžiuose prieš mūsų erą, po to buvo apsemtas jūros. 1963 metais jūroje rado graikų stelą.

Phasis irgi pradingo. Miestas buvo kažkur netoli dabartinio Poti, graikų šaltiniuse minimas daug kartų, bet jo griuvėsiai nerasti. Dar buvo Trapezuntas, įkurtas gal net 750 metais prieš mūsų erą. V amžiaus prieš mūsų erą tai buvo grynai graikiškas miestas kolchų apsuptyje.
Iš šių miestų pradėjo plisti graikų kultūra ir prekės, tokios kaip amforos. VI amžiuje prieš mūsų erą jų buvo nedaug, V-IV amžiuose jau buvo labai daug, o į IV amžiaus prieš mūsų erą pabaigą vietiniai gyventojai patys išmoko gaminti amforas.
401 metais prieš mūsų erą įvyko įvykis istorijoje žinomas kaip "dešimties tūkstančių atsitraukimas". Graikų kariumenės būriui teko trauktis nuo Babilono į šiaurę net iki Trapezunto. Ksenofontas veikale "Anabasis Kira" detaliai aprašė šį žygį. IV knygoje aprašoma Armėnija ir Užkaukazė. Pagal Ksenofontą, graikai apėjo Van ežerą vakarine jo puse, perkirto Armėnijos kalnyną, kur jiems bandė sutrukdyti Orontidai, persikėlė per Arakso upę ir atsidūrė teritorijoje kur gyveno taochai. Iš ten jie pateko į halibų žemes, iš ko galima spręsti, kad halibai gyveno keliose vietose. Praėje halibus, graikai pateko į skitinų teritoriją - yra hipotezė, kad tai Užkaukazėje apsigyvenę skitai. Ksenofontas netgi pamini jų miestą - Gimnias. Iš yen per makronų žemes graikai pasiekė Trapezuntą.
Pagal Ksenofontą, valstybingumo šios tautos turi nedaug ir tai matosi išoriškai. Tarp kitko, ir Achemenidų imperijos teritorijoje valstybingumas irgi mažai matomas. Ksenofontas perėjo visą Armėniją, savo kelyje nesutikdamas nei vieno miesto.