Gruzijos prijungimas prie Rusijos imperijos

Dėl Gruzijos prijungimo prie Rusijos imperijos Rusijos valdžioje vieningos politinės nuomonės nebuvo - keletas skirtingų nuomonių grupuočių norėjo įgyvendinti savo tikslus. Vieni politikai buvo prieš Gruzijos aneksiją, kiti - už. Nugalėjo pastarieji.

Karalius Giorgi XII

Giorgi (Georgijus), karaliaus Iraklijaus II sūnus, Kartli ir Kachetijos karaliumi tapo 1798.01.18. Rusų atstovas Kovalenskis įteikė jam karaliaus valdžios atributus. Giorgi pasakė: "Pripildytas giliausių jausmų mano valdovui, aš galiu priimti šiuos karaliaus valdžios ženklus tik prisiekdamas ištikimybę imperatoriui ir pripažindamas jo aukščiausią valdžią Kachetijos ir Kartli karaliams". Nuo šio momento Giorgi XII Gruziją valdė kontroliuojamas dviejų rusų generolų - Lazarevo ir Kovalenskio.

Kartli-Kachetijos valstybės padėtis buvo labai sudėtinga. 75 draugystės su Rusija metai prieš Gruziją nuteikė visus kaimynus - persus, turkus ir kalniečių tautas. Didžiausia problema buvo lezginų ir avarų antpuoliai. Giorgi XII buvo ligotas, jo šeimoje buvo nesantaika. Karalienei Daredžan nepatiko draugystė su Rusija, ji protegavo savo vaikų interesus. Vienas iš jos sūnų, Aleksandras, iš savo rezidencijos Šulaveri išvažiavo į Iraną, vėliau susidraugavo su lezginu Omar-Chanu ir su jo pagalba nusprendė užimti Gruzijos sostą. Persai, pagalbos Aleksandrui pretekstu, taip pat ruošė antpuolį. Kad nuramintų gruzinus Giorgi XII paprašė sustiprinti Lazarevo batalioną dar vienu, Kabardos batalionu vadovaujamu generolo Guliakovo.

Lapkritį Omar-Chanas ir Aleksandras su 15 ar 20 tūkstančių karių užpuolė Kachetiją. Aleksandro padėtis buvo nepaprasta - jis sudarė sąjungą su istoriniais Gruzijos priešais. Jis netgi Bodbe vienuolyne prie Šv.Ninos kapo davė priesaiką, oficialiai patvirtindamas, kad jo žygio tikslas yra ne plėšikavimas, o teisingumo atstatymas.

Lazarevas abu batalionus iš Tbilisio per Signahi atvedė į Alazani slėnį. Bet lezginai apėjo jo pozicijas ir patraukė link Tbilisio. Lazarevas pradėjo juos persekioti ir pavijo juos prie Iori upės, prie Kakabeti gyvenvietės (kiek į rytus nuo Manavi tvirtovės). Įvyko mūšis prie Iori. Dagestaniečiai padrikai atakavo reguliariųjų pėstininkų kare ir neteko daugybės karių. Žiemą jie negalėjo atsitraukti į Dagestaną, patraukė link Giandžos, kur nemažai jų sunaikino vietiniai gyventojai. Sužinoję apie mūšio pasekmes, persai antpuolį atšaukė. Aleksandras grįžo į Iraną, kur po daugelio metų ir mirė.

Mūšis prie Iori paspartino Gruzijos prijungimo prie Rusijos procesą. Rusija nelabai norėjo padėti Gruzijai. Georgijevsko traktatas erzino kaimynus, realios naudos Rusijai jis neturėjo. Dar 1800 metų vasarą Giorgi XII nusprendė Rusijai pasiūlyti naujo tipo sąjungą, sutikdamas perleisti Rusijai viską, su sąlyga išsaugoti dinastiją ir cerkvės autokefaliją. 1800.06.24 pasiūlymas pateiktas Sankt Peterburge.

Kad suprasti Rusijos reakciją, reikia pažiūrėti to meto situaciją. 1799 metais Massena sustabdė Suvorovo žygį į Paryžių, vėliau sužlugo anglų-rusų ekspedicija į Prancūzija. Santykiai su Anglija vis prastėjo. 1800 metų rudenį Rusijos politika kardinaliai pasikeitė - nutarta kariauti su Anglija ir draugauti su Napoleonu. Pavelas I Napoleonui pasiūlė bendrą žygį į Indiją. Rusija įsipareigojo pasiųsti 25 000 pėstininkų ir 10 000 kazokų, iš Prancūzijos laukta 35 000 pėstininkų vadovaujamų Massenos. Žygis planuotas 1801 metų vasarą. Kariuomenės turėjo susijungti prie Astrachanės, per Azerbaidžaną ir Iraną pasiekti Indiją.

Kai Gruzijos pasiuntiniai atvyko į Peterburgą šio projekto dar nebuvo. Bet rudenį Giorgi XII pasiūlymą prisiminė. 1800.11.14 gruzinų pasiuntiniams pranešė apie imperatoriaus sutikimą. Lapkričio 23 imperatorius pasirašė oficialų reskriptą.

Vėliau prasideda keisti įvykiai. Rusijos vyriausybė veikia labai nenuosekliai. Gali būti, prijungimo projektas buvo svarstomas imperatoriaus taryboje ir jame atsirado dvi grupuotės: vieni buvo už legalų Gruzijos prisijungimą, kiti - už aneksiją.

Gruzinų pasiuntiniams pateikė legalaus prisijungimo projektą. Paskelbta, kad imperatorius sutinka priimti Gruziją į pavaldinius, "bet ne kitaip, kai vienas iš pasiuntinių grįš į Gruziją ir paskelbs karaliui ir liaudžiai apie imperatoriaus sutikimą, ir kai gruzinai antrą kartą raštu pareikš norą tapti Rusijos pavaldiniais". Iš pasiuntinių pareikalavo oficialaus visų Gruzijos gyventojų sluoksnių prašymo. Toks dokumentas buvo reikalingas pagal tuometinę tarptautinę teisę.

Bet tuo pačiu pradėtas įgyvendinti Gruzijos aneksijos planas. Rusijos karininkams Gruzijoje buvo išsiųstas slaptas nurodymas: mirus Giorgi XII, jo sūnui Davidui neleisti užimti sosto.

1800.12.18 buvo pasirašytas Gruzijos prijungimo manifestas.
1800.12.28 mirė karalius Giorgi XII.
1801.02.16 manifestas paskelbtas Tbilisio Sioni sobore, o 17 paskelbtas armėnų cerkvėje.
1801.03.12 nužudytas imperatorius Pavelas I.

Imperatoriaus Aleksandro I abejonės

Atėjus į valdžią Aleksandrui I Rusijos politika kiek pasikeitė. Valdant Jekaterinai ir Pavelui dominavo valstybės interesai. Aleksandras I bandė vadovautis teisės normomis. Pirmaisiais valdymo metais Aleksandras I nebuvo visiškai savarankiškas, tai ir įtakojo Gruzijos prijungimo sprendimus.

O su Gruzija viskas buvo labai keista. Ją jau beveik prijungė, bet Aleksandrui I buvo neaišku kodėl. Tai byloja, kad Peterburge ne visi suprato šio politinio sprendimo prasmę. Aleksandras nusprendė tai apsvarstyti Valstybės taryboje.

1800.04.11 įvyko pirmasis Valstybės tarybos posėdis dėl Gruzijos prijungimo. Valstybės taryba atsidūrė sunkokoje padėtyje, nes į paprastą Aleksandro I klausimą "Kodėl?", ji nieko aiškaus neatsakė pusę metų. Pirmame posėdyje buvo išsakyta, kad Gruziją reikia prijungti dėl joje esančių turtingų kasyklų, dėl ramybės prie sienų ir dėl imperijos garbės.

Tai buvo silpni argumentai ir Aleksandro I jie neįtikino. Balandžio 15 įvyko antrasis posėdis, kuriame patarėjai pakeitė taktiką. Jie parodė situaciją kaip dilemą: arba visiška laisvė arba visiškas pajungimas. Palikta sau Gruzija neišvengiamai pražus, todėl reikia ją aneksuoti.

Bet ir šis argumentas turėjo silpną vietą. Nepriklausomos Gruzijos žlugimas buvo gana neakivaizdus. Šį klausimą išsprendė radikaliai - į Gruziją išsiaiškinti apie padėtį šalyje pasiuntė grafą Knorringą. Knorringo misija užtruko 100 dienų.

To meto Valstybės taryboje posėdžiavo Jekaterinos meto žmonės, kurių epocha jau traukėsi, bet jie dar turėjo kažkiek įtakos. Valstybės tarybai priklausė ir broliai Zubovai. Tai buvo "imperinė" partija, kuriai aksioma buvo kad imperija turi plėstis. Jie nekėlė klausimo "Kodėl?"

Tuo tarpu aplink Aleksandrą I grupavosi nauji žmonės vadinamieji "jaunieji draugai". Iš jų susiformavo vadinamas "Neviešas komitetas" kuris užsiėmė " imperijos beformio valdymo pastato reforma". Tai buvo grafai Stroganovas ir V.Kočiubėjus, kunigaikštis A.Čartorickis ir N.Novosilcevas. Jie manė, kad šiuo momentu imperijos plėtimosi klausimas yra antrinis, žymiai svarbiau yra imperijos vidinis sutvarkymas. Neviešas komitetas manė, kad nuo Gruzijos prijungimo nebus jokios naudos, vietoj to jie siūlė kažką panašaus į vasalitetą. Jų nuomonė buvo suformuluota Voroncovo ir Kočiubėjaus pranešime kuris buvo įteiktas imperatoriui 1801.07.24

1801.05.22 Knorringas atvyko į Tbilisį, kuriame išbuvo 22 dienas. Čia jis susitiko su generolu Tučkovu, kuris nustebo sužinojęs, kad Gruzijos išgelbėjimo klausimas dar neišspręstas, o Knorringas atvyko tik sužinoti ar galima palyginti naudą su galimomis išlaidomis jos gynybai.

Knorringas Gruzijoje pamatė bardaką ir anarchiją. Jo pranešimas Valstybės tarybai buvo vienareikšmis: valstybė negyvybinga ir tik aneksija ją gali išgelbėti. Knorringo pranešimas tapo svarbiausiu argumentu Vyriausybės tarybai. Gruziją aneksuos, Knnoringas taps faktišku jos valdytoju, nors eidamas šias pareigas jis tik pagilins anarchiją šalyje.

1801.07.28 Knorringo pranešimą įteikė imperatoriui. Rugpjūčio 8 ji perskaitė Vyriausybės tarybos posėdyje - kartu su Voroncovo ir Kočiubėjaus pranešimu. Vyriausybės taryba vėl pasisakė už aneksiją. Kočiubėjus, savo pasisakyme, atkreipė dėmesį, kad aneksija neteisinga monarchijos principų požiūriu. Aleksandras I vis dar abejojo, nors po truputį linko prie Vyriausybės tarybos nuomonės. Rugpjūčio 13 šį klausimą svarstė Neviešasis komitetas. Šių debatų metu niekas neklausė Gruzijos delegacijos nuomonės kuri jau pusę metų visaip bandė atkreipti į save dėmesį.

1801.09.13 buvo paskelbtas manifestas apie Gruzijos prijungimą. 1802.04.12 manifestas paskelbtas Tbilisio Sioni sobore.

Knorringo valdymas

Pirmuoju Rusijos valdžios atstovu tapo tas pats grafas Knorringas. Jis atvyko į Tbilisį 1802.04.09 ir iš Maskvos atvežė Šv.Ninos kryžių. Kryžių iškilmingai perdavė Sioni soborui, kur jį galima pamatyti ir dabar. Tbilisiečiai džiaugėsi, niekas nelaukė jokių nemalonumų.

Tuo metu buvo suformuota naujos teritorijos valdymo sistema. Pagrindiniu Gruzijos valdytoju buvo paskirtas Knorringas, kariniu valdytoju - generolas I.Lazarevas, civiliu valdytoju - P.Kovalenskis. Tai buvo labai blogas kadrų pasirinkimas sunkiai naujos tautos integracijai. Knorringas buvo blogas diplomatas, Kovalenskis - intrigantas, o Lazarevas, pagal generolą Tučkovą, stengėsi spręsti nepriklausančius jam klausimus.

1802.04.12 buvo paskelbtas manifestas, Tbilisio gyventojų grubiai pareikalauta prisiekti ištikimybę naujam valdovui. Knorringas buvo labai blogas diplomatas, ir kaip rašė generolas V.Potto, šioje situacijoje "iškreipė pačią Gruzijos laisvanoriško prisijungimo esmę suteikdamas jam priverstinumo pojūtį". Gyventojams atsisakius prisiekti Knorringas jėga surinko gruzinų aristokratiją ir pareikalavo prisiekti, atsisakiusius areštavo - tai dar pablogino padėtį.

Padėtis vis blogėjo. Padažnėjo lezginų antpuoliai. Knorringas išvažiavo už Kaukazo visus reikalus palikęs Kovalenskiui. Kalniečiai tuo metu jau maištavo ir per Darjalo tarpeklį Knorringas važiavo beveik su mūšiais.

Naujosios administracijos neveiksmingumą gana greitai suprato ir Sankt Peterburge.1802.09.11 Knorringą ir Kovalenskį atšaukė. Naujuoju valdytoju paskyrė kunigaikštį Cicianovą, tik Lazarevas liko savo pareigose.

Knorringas gero pirmojo įspūdžio misiją visiškai sužlugdė ir savo veiksmais daug kartų padidino anarchiją Gruzijoje.

Giorgi XI Afganistane

Afganistanas XVIII amžiaus pradžioje

XVIII amžiaus pradžioje Afganistane daugumoje gyveno tadžikai. Tarp jų kaip atskira karinė kasta gyveno afganai kurie daugiausiai vertėsi prekybinių karavanų apsauga ir jų plėšimu. Per Afganistaną ėjo du pagrindiniai karavanų keliai: vienas iš Indijos per Kandagarą į Iraną ir antras - iš Indijos per Kabulą į Centrinę Aziją. Iraną valdant Sefevidams pavyko išplėsti savo sienas iki Indo upės, išlaikyti Beludžistaną ir Kandagarą. Kabulą ir jo apylinkes valdė Didieji Mogolai. Kandagaras buvos svarbus miestas ant karavano kelio ir tranzitinė prekyba buvo didžiulių pajamų šaltinis.
Apie 1700 metus Irano valdžia Afganistane labai susilpnėjo. Beludžistanas tapo beveik nepriklausomas. Prie Kandagaro plėšikavo afganų gentys abdali ir gilzajai. Irano vietininkas turėjo bėgti į Isfachaną. Irano valdžia Afganistane tapo beveik nominali.

Irano šacho gvardija

Tuo metu Irano šacho gvardiją sudarė beveik išimtinai gruzinų kilmės asmenys. Tai buvo deportuoti iš persų antpuolių metu iš Gruzijos žmonės arba jų palikuonys. Irane gyveno garbingoje tremtyje ir gruzinų aristokratija. Reikia paminėti, kad Irane gyveno nemažai armėnų, kurie daugumoje vertėsi komercija. Gruzinai prekiauti nemokėjo ir nenorėjo, liko į karinę tarnybą, net ir svetimai valstybei.
Tuo laikotarpiu Irane buvo du karybai gerai pasirengę kontingentai: lezginų ir gruzinų. Sefevidų iraniečių kariuomenės dalis vis prastėjo ir prastėjo. 1715 metais rusų pasiuntinys ir šnipas Artemijus Volynskis pranešė, kad Irane "geriausia kariuomenė - gruzinai", ir tik ant jų laikosi valstybė.
1699 metų lapkričio 20 šachas įsakė Giorgi XI atvykti ir suteikė jam Kirmano miesto beglarbego titulą. Giorgi XI tapo kariniu-administraciniu Kirmano valdytoju tiesiogiai pavaldžiu šachui. Gruzinų gvardija išvyko į Kirmaną sekančių metų vasario mėnesį, o pats Giorgi XI atvyko gegužės 5. Per 4 metus jam pavyko atsiginti nuo beludžių ir afganų antpuolių, vėl regione įvesti tvarką, vėl priversti beludžius mokėti duoklę.

Žygis į Kandagarą

Atrodo, tai persams paliko gerą įspūdį ir šachas 1703 metais gražino Kartli karaliaus titulą Giorgi XI, bet neleido grįžti į Gruziją. 1704 metais šachas įsakė žygiuoti į Kandagarą ir įvesti ten tvarką, suteikė jam Gurginchano, Irano sipasalaro, Kandagaro ir Giriško beglarbego titulus.
Žygį į Kandagarą vaizdžiai aprašo Sechnija Čcheidze:
Tais pačiais metais, gegužės 2 dieną, karalius Giorgi išžygiavo iš Kirmano į Kandaarą, papuolėme mes į Gorgi dykumą. Bet su kuo palyginti gruzinų ištvermę tokiame karštyje. Prisiekiu saulės dievu ir savo valdovo galva, stovėjo patranka prieš Sevaną, suspaudė kulką ir padėjo ją ant patrankos ir per dvi valandas po vidudienio kulka išsilydė. Pats karalius sėdėjo Sevane ir viduje stovėjo šilkinė palapinė, šalia gulėjo plunksna ir rašalas, ištiesė ranką ir paėmė žirkles, tokios buvo karštos, prisiekiu jo galva, negalėjo prakišti pirštų, kad atkirptų popierių. Taip karalius įveikinėjo karštį, kad prisiekiu visagaliu dievu ir jo saule, tas liūto panašumo žmogus veide nesikeitė. Jo taisyklėse buvo: kuo reikalas darėsi sunkesnis, tuo daugiau jis linksmesnis buvo.
Gurginui (Giorgi XI) pavyko numalšinti Afganistano genčių sukilimus ir jis valdė Kandaharą bekompromisiškai griežtai. Jis suėmė daugumą genčių vadų, tarp jų galingą Mirvais Chan Kotak, vieną iš galingiausių Gildži afganų (puštunų) vadų, kurį sukaustytą grandinėmis išsiuntė į Isfahaną. Tačiau Mirvais Chan Kotak sugebėjo įgyti šacho palankumą ir netgi sukelti įtarimų prieš Giorgi XI. Mirvais Chan Kotak parengė kruopščiai suplanuotą perversmą. 1709 metų balandžio 21 dieną, kai dauguma gruzinų karių vadovaujami Giorgi sūnėno Aleksandro buvo išvykę iš Kandaharo kovoti prieš sukilėlius, Mirvais Chan Kotak pakvietė Giorgi į pokylį jo dvare netoli Kandaharo, kur jį ir nužudė. Nedidelė Giorgi palyda irgi buvo išžudyta ir Mirvais Chan Kotak užgrobė valdžią Kandahare.

XVIII amžius

XVIII amžius Gruzijai buvo kiek lengvesnis kaip XVII amžius. Šimtmetis prasidėjo įdomia Afganistano užkariavimo istorija, tesėsi derybomis su Rusijos imperija, kuri tuo metu jau priartėjo prie Kaukazo. Derybos tesėsi iki amžiaus pabaigos ir baigėsi Gruzijos inkorporacija į Rusijos imperiją. Jeigu jus domina abipusiai motyvai teks susipažinti su šio proceso istorija nuo 1721 metų.

Amžiaus pradžioje Gruzija buvo gana sunkioje padėtyje. Griaunantys persų antpuoliai paliko gilius savo pėdsakus. Vieno prancūzų botaniko pranešime pažymima, kad Tbilisyje 1701 metais gyveno 20 000 gyventojų, jų tarpe: 14 000 armėnų, 3 000 musulmonų ir tik 2 000 gruzinų. Taigi, net valstybės sostinėje gruzinų beveik nebeliko.

Pirmaisiais amžiaus metais Gruziją valdė Giorgi XI, sutikęs amžiaus pradžią Irane. 1700 metais jam įsakė numalšinti neramumus Kermano mieste į kurį jis ir patraukė. Gruzija laikinai liko be karaliaus, tik 1703 metais regentu paskyrė karaliaus sūnėną Vachtangą.

Giorgi XI Afganistane. Tai įdomi atskira istorija. Plačiau Giorgi XI Afganistane

1709 metais Giorgi XI nužudė Afganistane, Kandahare. Persai karaliumi paskyrė jo sūnėną Kaichorso. Jam davė nemažas žemių valdas prie Tebrizo, paskyrė vyriausiu Irano karo vadu ir pasiuntė į Kandaharą malšinti afganų sukilimo. Pirmasis žygis į Kandaharą nenusisekė, bet 1711 metais Kaichorso pavyko nuvyti afganus nuo Kandaharo ir apgulti miestą. Su kiekviena diena persų-gruzinų kariuomenės padėtis vis blogėjo ir 1711 metų spalio 26 Kaichorso įsakė trauktis. Atsitraukimas pasibaigė katastrofiškai - ariergardo mūšiuose žuvo beveik visa kariuomenė (apie 30 000 žmonių) ir pats Kaichorso. Iranas galutinai neteko valdžios Afganistane.

Žuvus Kaichorso Gruzijoje atėjo bekaralis metas (1711-1714). Šalį faktiškai kaip regentas valdė Kaichorso brolis Vachtangas.

1714 metais persai Vachtangui patarė priimti islamą. Vachtangas atsisakė. Tada persai karaliumi paskyrė jo brolį Jesejų, kurį persai vadino Ali-Kuli-Chanu. Ali-Kuli-Chanas turėjo nemažai nuopelnų persams: buvo Kermano naibu, vėliau jo beilerbėjumi, 1711-1714 metais buvo šacho artilerijos vadu. 1714 metų kovo mėnesį persai jį patvirtino karaliumi, bet jis neturėjo tam gabumų, nei vardo, taip pat buvo linkęs išgerti. Gruzijoje jo nemėgo. 1716 metais persai įkalbėjo Vachtangą priimti islamą ir Gruziją perdavė jam. Jesejus pateko į nelaisvę ir iš islamo perėjo atgal į krikščionybę. 1721 metais Vachtangas paleido jį į laisvę, davė jam Muchrani kunigaikštystę ir paskyrė justicijos ministru (mdivanbegu).

1719 metais Vachtangas grįžo į Gruziją kaip karalius Vachtangas VI. Tuo metu šalis turėjo vieną rimtą priešą - lezginus. Vachtangas planavo pradėti kovą su kalniečių antpuoliais, bet Irano vyriausybė uždraudė jam liesti lezginus, greičiausiai tai lezginų lobi įtaka Irano vyriausybei. Tuo metu pietinėse Kaspijos jūros pakrantėse pasirodė rusų žvalgybinė ekspedicija. Kitais metais Astrachanės gubernatoriumi paskirtas A.Volynskis, kuris pradėjo slaptai ruoštis karui su Iranu.

Gruzijai tai turėjo pasekmes: nors XVII amžiuje Gruzijos ir Rusijos mąstymo kategorijos buvo panašios, bet Petro I ir vėlesnė Rusija jau mastė visiškai kitaip - racionaliau ir merkantiliškiau, kariavo dėl žaliavų ir rinkų. Gruzijoje nesuprato, kad "vienos tikybos išgelbėjimas" ir "karas su mahometonais" jau ne argumentas ir ne priežastis.

Karą su Iranu Rusija dalinai pradėjo dėl ekonominių motyvų, dalinai - dėl krizės Irane. Lezginai-sunitai pradėjo maištauti prieš persus ir pradėjo draugauti su turkais. Rusams buvo visiškai nenaudingas Turkijos kariuomenės atsiradimas prie Kaspijos. Todėl nežiūrint puikių santykių su Persija (ir 1718 metų prekybos sutartį) nutarta su ja kariauti su pretekstu "numalšinti lezginus". Kachetijos ir Kartli karalius norėta įkalbėti kariauti Rusijos pusėje.

Iranas byrėjo. 1722 metais mūšyje prie Gulnabado afganai sutriuškino persus, žuvo šacho gvardijos vadas Rostom (karaliaus Vachtango VI brolis). Prasidėjo Isfahano apgultis. Šachas tikėjosi gruzinų kariuomenės pagalbos. Jo pagalbos prašymas atėjo beveik tuo pačiu metu kaip ir caro Petro I padėti kare su lezginais. Vachtangas VI su kariuomene išžygiavo į Gandži pusę. Rugpjūčio 23 dieną rusų kariuomenė užėmė Derbentą. Bet dėl oro sąlygų ir kitokių priežasčių kampaniją nusprendė nutraukti. Vachtangas VI laukė Petro I prie Gandžos, ir nežinojo, kad rusai jau grįžo į Astrachanę.

Petras I niekada nepasižymėjo sąžiningumu ir principingumu. Jis nemėgo laikytis savo pažadų lenkams, švedams, turkams ir persams. Reikalauti jo pagalbos Gruzijai būtų buvę keista. Bet Vachtangas VI to nežinojo, net neįtarė. Jis, kaip ir dauguma gruzinų, idealizavo Rusiją.

Petras I pasiuntė pas Vachtangą VI poručiką I.Tolstojų su siūlymu palenkti šachą į reikiamą Rusijai pusę. Tuo pačiu metu atėjo pasiūlymas sąjungai iš Turkijos. Viskas baigėsi blogai: persai už išdavystę formaliai atėmė iš Vachtango VI karaliaus titulą ir perdavė jį Kachetijos karaliui Konstantinui. Konstantinas, padedamas lezginų kariuomenės, gegužės 4 dieną užėmė Tbilisį. Vachtangas VI pasitraukė į Imeretiją.

Turkai pasinaudojo Persijos silpnumu ir chaosu Užkaukazėje ir ten įvedė savo kariuomenę. Jesejus perėjo į turkų pusę ir trečią kartą pakeitė tikėjimą - perėjo į sunizmą ir buvo paskirtas formaliu Gruzijos karaliumi. Po jo mirties 1727 metais turkai pradėjo šalį valdyti tiesiogiai. Konstantinas pasitraukė į kalnus ir kovojo iki 1725 metų, kol turkai pripažino jį karaliumi mainais už islamo priėmimą. Bet vėliau (1732 metų gruodžio 28 dieną) jį nužudė. Šios liūdnos epochos paminklu tapo Džuma-Mečet, kurią turkai Tbilisyje pastatė šlaite virš pirčių ir kuri, kiek perstatyta, stovi ir dabar.

Tuo metu, turkai užėmė Tbilisį (birželio 12), Kachetiją ir pasiekė Azerbaidžaną. Pakvipo turkų-rusų karu, bet viskas baigėsi Konstantinopolio traktatu (172406.12). Rusija nusprendė nesipykti su Turkija dėl Gruzijos ir pripažino jos užkariavimą. Tai Gruzijai buvo katastrofa, kuri tęsėsi 20 metų. Ir kilo ji dėl Vachtango VI sutikimo padėti Rusijai prieš Iraną.

1723 metų pabaigoje Vachtangas VI persikėlė į Šiaurės Kaukazą. Rusija skatino šį persikėlimą - vėliau netgi atsirado planai perkelti visus kachetiečius prie Tereko.

Dėl pirmosios gruzinų-rusų sąjungos šalis tapo okupuota Turkijos. Šios epochos paminklu taip pat yra Avetarano soboras Tbilisyje, kurį pastatė armėnai perkelti čia turkų iš Azerbaidžano.

Vachtangas VI mirė 1737.03.26 Astrachanėje. Palaidotas Uspenski sobore.

Teimurazo II epocha

Teimurazas II buvo Kachetijos karaliaus Irakli I ir Anos Čolokašvili sūnus. Turkams nužudžius jo brolį karalių Konstantiną Teimurazas pasitraukė į kalnų Pšaviją ir pradėjo partizaninį karą prieš turkus.

Įdomu, kad tuo metu - 1733 metais, faktiškai turkų okupacijos sąlygomis, Muchrani kunigaikštis Konstantinas stato Muchrani didelę tvirtovę. Atrodo, kad turkai jam net padėjo.

1735 metais Užkaukazėje pasirodo Nadir Šachas. Iš tikro jis dar netapo Irano šachu, bet labai stengėsi juo tapti. 1729 metais jis dukart sumušė afganus, užėmė turkų Bagdadą, o dabar ketino susigrąžinti Gruziją.

Turkai pasitraukė iš Rytų Gruzijos, Teimurazas pateko į nelaisvę, bet neužilgo pabėgo ir pradėjo sukilimą prieš persus. 1736 metais, Nadirui tapus šachu, į Kachetiją atžygiavo baudžiamoji persų ekspedicija, pagavo Teimurazą ir išsiuntė jį į Isfachaną. Tai nepadėjo nuraminti kachetiečių, ir tada šachas susitarė su Teimurazu ir pasiuntė jį atgalios kaip pripažintą karalių. Prasidėjo nedidelis pilietinis karas - tarp Teimurazo ir kunigaikščių Amilachvari. Teimurazas nugalėjo. 1743-1744 metais jis užėmė Aragvi ir Ksani eristavijas. Už pagalbą Iranui šachas pripažino Teimurazą Kartli karaliumi, o jo sūnų Iraklijų - Kachetijos karaliumi. Tarp kitko abiems buvo pripažintas krikščionių karalių statusas. Karūnavimas įvyko 1745.10.01 Sveticchoveli sobore.

Po kiek laiko, Teimurazas, sustiprinęs savo valdžią, vėl atsisakė paklusti persams. Šachas pradėjo naują žygį prieš Gruziją, bet 1747 metais buvo nužudytas, ir Irane prasidėjo laikina anarchija. Pasinaudojęs situacija, Teimurazas visiškai nuo persų išvalė Rytų Gruziją. Šalyje neliko nei vienos persų įgulos.

Išvarius persus Teimurazas šią sėkmę norėjo sutvirtinti. Jis pradėjo siekti susitarimų su Rusija. Pasiuntiniams 1752 metais pasiekti nieko nepavyko. 1760 metais Teimurazas atvyko į Peterburgą, bet Rusijai tuo metu buvo ne iki Gruzijos. Teimurazas mirė Peterburge 1762.01.08, jo palaikus pervežė į Astrachanę ir palaidojo šalia Vactango VI.

Teimurazui didelių pastangų dėka pavyko likviduoti 1723 metų katastrofos padarinius. Rytų Gruzija išgyveno 20 metų karų ir anarchijos laikotarpį, bet vis dėl to išliko.

Iraklijaus II epocha

1762 metais karaliumi karūnuotas Iraklijus II, faktiškai paskutinis Kartli-Kachetijos karalius.

1768 metais Rusijoje vėl prisiminė Gruziją. Nuo 1723 iki 1768 metų, 45 metus Gruzija Rusijos imperijos beveik visiškai nedomino. Iš Gruzijos dažnai atvykdavo įvairiausios pasiuntinybės prašančios pagalbos, bet Rusija buvo visiškai nesuinteresuota kariauti dėl Gruzijos. Objektyviai Gruzija Rusijos imperijai buvo nereikalinga.

Bet prasidėjo Rusijos-Turkijos karas. Karo priežastys buvo gana painios, bet buvo nuspręsta kariauti ir rusai nusprendė nuteikti prieš turkus visas krikščioniškas tautas, o musulmonus "išvyti į smėlingas stepes, ten iš kur jie atėjo". Prisiminė Gruziją. Karaliams Iraklijui ir Solomonui pažadėjo piniginę pagalbą, ir svarbiausia, atkreipti dėmesį į jų interesus galutinėse derybose su Turkija.

Taip Rusija dar kartą prisiminė Gruziją ir vėl tik dėl globalesnių jos tikslų. Vėliau tai kartojosi reguliariai. Tolimi politikai Rusijos žmonės vis dėl to galvojo, kad Rusijai padeda Gruzijai dėl krikščioniško altruizmo.

1769 metų rudenį į Mozdoką atvyko Tomsko pėstininkų pulkas - 500 kazokų, 4 eskadronai ir 12 pabūklų. Vadovauti buvo paskirtas Kurtas Gotlibas Tottlebenas.

Tai buvo gana keistas paskyrimas. Tottlebenas buvo žinomas kaip gabus generolas, bet buvo linkęs į intrigas ir konfliktus. Dėl jo avantiūrizmo Rusijoje jį nuteisė mirties bausme, kuri buvo pakeista ištrėmimu be teisės sugrįžti. Tottlebenas pateikė malonės prašymą ir jam sugrąžino generolo-majoro laipsnį ir pasiuntė į Gruziją.

Iš Mozdoko su 400 raitelių Tottlebenas patraukė į Gruziją. Prasidėjo tai ko ir buvo galima tikėtis iš Tottlebeno: pirma jis reikalavo pašalinti iš kariuomenės karininkus gruzinus, vėliau - ir kai kuriuos rusus. Tarp karininkų prasidėjo rietynės. Į Sankt Peterburgą atėjo du laiškai: viename iš jų Tottlebenas pranešė ketinantis užkariauti Gruziją ir išsiųsti karalių Iraklijų į Peterburgą, kitame laiške papulkininkis Čoglokovas pranešė, kad Tottlebenas išprotėjo.

1770 metų pavasarį prasidėjo žygis į Achalciche. Gruzinų-rusų kariuomenė pasiekė Aspindza miestelį, kur kilo konfliktas. Tottlebenas su savo kariuomene atsitraukė. Po kelių dienų gruzinų kariuomenė mūšyje nugalėjo turkus. Atsivėrė kelias į Achalciche, bet pasklido gandai, kad Tottlebenas ketina užimti Tbilisį. Iraklijus atšaukė puolimą.

Konfliktą šiaip taip numalšino. Kariuomenės patraukė į Imeretiją. Šturmu užimta Bagdati pilis, 1770.08.06 užimta Kutaisio tvirtovė, paimtos 35 turkų patrankos. Pagal vieną iš versijų tuo metu sugriauta Bagrati katedra. Tottlebenas patraukė į Poti, įveikė stambų turkų kariuomenės būrį, bet koordinuotų veiksmų nebuvo. Tottlebeną pašalino nuo vadovavimo. Imperatorė Jekaterina Paninui apie tai parašė: "Galvoju, kad jis gabesnis mūsų reikalus Gruzijoje sugadinti, negu juos padaryti naudingus mums; reikia paskirti ką nors kitą".

Tottlebeną pakeitė generolas-majoras Suchotinas. Jis vėl pradėjo Poti apgultį, bet vėliau atsitraukė į Tbilisį. 1722 metais rusai nusprendė, kad nenaudinga laikyti kariuomenę Gruzijoje. Dar kurį laiką karalius Solomonas su turkais kariavo vienas.

1774 metais Rusija ir Turkija pasirašė Kučuk-Kainardži traktatą. Gruzija minima 23 traktato artikule:
Gruzijos ir Mengrelijos dalyje stovi Bogdačik, Kutatis ir Šegerban tvirtovės rusų ginklu užkariautos, bus Rusijos pripažintos priklausančios tiems, kuriems jos priklausė nuo seno, taigi, jeigu tikrai šie miestai nuo seno ar nuo senų laikų priklausė Didingosios Portos valdoms, tai bus pripažinti jai priklausantys; o pasirašius šį traktatą ir nustatytu laiku rusų kariuomenė paliks paminėtas Gruzijos ir Megrelijos sritis. Iš savo pusės Didingoji Porta įsipareigoja, remiantis pirmuoju artikulu, suteikti pilną amnestiją tiems, kurie tame krašte šio karo metu kokiu nors būdu ją įžeidė. Iškilmingai ir visiems laikams ji atsisako reikalauti duoklės palikuonims ir visokių kitokių duoklių, įsipareigoja neskaityti savo pavaldiniais nieko iš jų išskyrus tuos, kurie nuo seno jai priklausė; visas tvirtoves ir įtvirtintas vietas, priklausiusias gruzinams ir mengrelams, palikti jų nuosavai sargybai ir valdymui, taip pat jokiu būdu nedrausti tikėjimo, vienuolynų ir cerkvių ir netrukdyti senų taisymui, naujų sukūrimui, ir. kad nebūtų draudimų iš Čilidiro gubernatoriaus ar kitų viršininkų ar karininkų. Bet kaip minimos tautos yra Didingosios Portos valdiniai, Rusijos imperija neturi visiškai ateityje į jas įtakoti, taip pat spausti jas.

Traktate minima tik "turkiška" Gruzijos dalis, kuri pripažįstama priklausanti turkams. Imperatorė Jekaterina tai pavadino "parodytu palankumu visai gruzinų tautai". Iš tikro tai buvo nuolaida Turkijai: Turkija pretendavo į Vakarų Gruziją, o Rusija pripažino jos pretenzijas. Dabar dėl to kartais ginčijamasi: vieni tvirtina, kad Rusija išgelbėjo Rytų Gruziją nuo turkų, kiti tvirtina, kad turkai į Rytų Gruziją ir nepretendavo.

Tai buvo antroji gruzinų-sąjunga. Kaip ir pirmoji, ji neatnešė Gruzijai jokios naudos, tik sugadino santykius su Turkija.

Po šešių metų, 1780 metais, Rusijoje idėja padėti vėl atgimė. Kaip ir visada, ji atgimė dėl kitų išorinių priežasčių. Šįkart dėl Irano. 1799 metais mirė faktiškasis Irano valdovas Kerim-chanas iš Zendų giminės. Šalyje prasidėjo anarchija ir pilietinis karas tarp Zendų ir Kadžarmi giminių. Zendai netgi prašė Rusijos pagalbos mainais į bet kokias sąlygas.

Rusijoje tuo metu didelę įtaką turėjo Grigorijus Potiomkinas. Jam patiko tvarkos įvedimo Irane idėja, ir Rusija pradėjo ruoštis karui. 1781 metais prie Irano krantų pasiuntė žvalgybinę flotilę, prisiminė ir Gruziją. Ne tik prisiminė, bet ir nutarė pasirašyti su ja sutartį žinomą kaip Georgijevsko traktatas.

Tuo metu Gruzijai niekas negrėsė: taika su Turkija, Irane anarchija. Bet kaip tik dabar Rusija sutinka pasirašyti sutartį, kurios prieš tai visokiais būdais vengė. Gali būti, kad tai charakterizuoja dideles Potiomkino užmačias.

Georgijevsko traktatas

1783 metų pavasarį Potiomkinas atsiuntė karaliui Iraklijui II traktato projektą. 1783.07.24 Georgijevsko tvirtovėje Kaukaze traktatas pasirašytas. (Namelis iš rąstų kuriame jis pasirašytas stovi ir dabar). Pagal šią sutartį Rusija garantavo Gruzijos karalystei teritorijos vientisumą ir neliečiamumą. Gruzijos karalystė įsipareigoja palaikyti Rusijos imperiją visur kur reikės.

Kaukaze Potiomkino planus vykdė jo giminaitis Pavelas Potiomkinas. Jo valdžioje buvo Kaukazo jėgerių korpusas - keturi batalionai po 920 karių kiekviename. Du batalionus jis pasiuntė į Gruziją: Kalnų batalioną vadovaujamą papulkininkio Merlino ir Baltarusių batalioną vadovaujamą papulkininkio Kvašnino-Samarino. Jiems išskyrė 4 patrankas. Bendru vadu paskyrė S.Burnaševą, jis taip pat tapo "atstovu" prie gruzinų karalių. Iraklijus gavo 1800 karių vietoje prašytų 4000. Be to tai buvo ne paprasti pėstininkai, o lengvieji jėgeriai.

Viskas vyko ne ypač sklandžiai: Rusijos apsaugos užsimanė ir dagestaniečiai, ir armėnai, ir Karabacho chanas. Bet tikras karas taip ir neprasidėjo - Zendai pasiūlė savanoriškai atiduoti dideles šiaurines Irano teritorijas. Tik 1785 metais, Zendams pralaimėjus, ši galimybė išnyko. Nuo to laiko rusų batalionai Gruzijoje tapo nereikalingi.

Tuo tarpu lezginų ir avarų antpuoliai į Gruziją tęsėsi, ir sustabdyti jų nepavyko. Didžiausias avarų Omar-chano antpuolis įvyko 1785 metais: jis įsiveržė į Kachetiją, apėjo gruzinų kariuomenę prie Signahi, priartėjo prie Tbilisio, aplenkė jį ir perėjo visą Kartli iki Surami kalnagūbrio. Burnaševo batalionai pradėjo persekiojimą, bet jie nusileido priešams greičiu. Omaras įsiveržė į Imeretiją ir apgulė Vachani tvirtovę, kunigaikščio Abašidze rezidenciją. Iš karto Vachani užimti nepavyko, avarai įstrigo prie tvirtovės, o Burnaševas vis artėjo. Omar-chanas įvykdė parodomosius kankinimus patekusiam į nelaisvę kunigaikščiui Abašidze, imeritiečiai neišlaikė - jie atidavė tvirtovę avarams. Tai nepadėjo - visus tvirtovės gynėjus išpjovė, o pilį sugriovė. Burnaševas pavėlavo, Omaras suspėjo pereiti per Mescheti kalnagūbrį į Turkiją.

1787 metų vasarą brendo karas su Turkija ir Rusija nusprendė išvesti savo kariuomenę iš Užkaukazės, kad nesusikurtų ten sau antrojo fronto. Buvo susitarta: Rusija išveda kariuomenę iš Užkaukazės ir sunaikina Vladikavkazo įtvirtinimus, Turkija pažada "gerai elgtis" regione, o Gruzija kokiu nors būdu turi susitaikyti su Turkija ir Iranu. Georgijevsko traktatas tapo Rusijai nereikalingas, bet sutarties nenutraukė - turbūt, tikėjosi, kad dar bus naudinga ateityje.

1787-1792 metais Rusija kariavo su Turkija. Karas buvo sunkus, todėl ir nebuvo galimybių dar ir galvoti apie Kaukazą. 1791 metais Potiomkiną pašalino, kartu ir dingo jo planai užkariauti Iraną.

Aga-Muchamad-Chano įsiveržimas

1795 metais Georgijevsko traktatas veikė tik formaliai. Kaip tik tais metais Aga-Muchamad-Chanas galų gale sunaikino visus savo konkurentus - Zendus ir įsigalėjo visame Irane. Tais pačiais metais jis iš Iraklijaus II pareikalavo nutraukti sutartį su Rusija. Iraklijus II atsisakė. Tačiau Gruzija buvo Iranui daug svarbesnė, negu manyta. Irane buvo nestabilumo periodas ir šachams buvo labai svarbu, kad juos laikytu legaliais šachais. Tam reikėjo karūnuotis, o ceremonijoje turėjo dalyvauti keturi vietininkai: gruzinų, arabistano, poristano ir kurdų. Gruzinų vietininkas (karalius) ceremonijos metu laikė karališkąjį kardą. Gruzinų karaliaus nedalyvavimas ceremonijoje, pagal tų laikų įstatymus, darė ją juridiškai negaliojančia. Gruziją reikėjo susigrąžinti.

Vasarą persų kariuomenė įsiveržė į Užkaukazę. Rugpjūčio 4 persai persikėlė per Arakso upę netoli Džulfos ir pasidalino į tris būrius: pagrindinis patraukė Giandžos ir Tbilisio link, kitas būrys - link Širvano ir Kubos, dar kitas - link Jerevano. Sąjungininkų Aga-Muchamad-Chanas neturėjo, netgi lezginai, tradiciniai Gruzijos priešai, atsisakė jam padėti. Link Tbilisio ėjo apie 30 000, link Jerevano - apie 15 000, link Širvano - apie 10 000 karių. Dar 15 000 liko užnugaryje prie Tebrizo.

Rugsėjo 1 persai, dalį kariuomenės palikę blokuoti Šuša, priartėjo prie Giandžos. Ten jie išbuvo 3 dienas ir rugsėjo 4 patraukė link Kazacho, kur rugsėjo 6 susijungė su Jerevano būriu. Tą pačią dieną iš Kachetijos į Tbilisį atvyko Iraklijus II. Rugsėjo 7 persai priėjo tiltą per Kurą vadinamą Sulaužytu tiltu. Čia įvyko nedidelis mūšis.

Gruzija ruošėsi gintis. Rusijos prašė padėti, tuo labiau kad Rusijos-Turkijos karas baigėsi, o Georgijevsko traktatas dar galiojo ir kėlė problemas Gruzijai, nors jai jokios praktinės naudos neturėjo. 1795.09.04 rusų vyriausybė davė nurodymą - duoti pagalbon Iraklijui II du batalionus "numatytus pagal traktatą", bet jau buvo vėlu.

Tuo laiku Gruzija galėjo surinkti 20-30 tūkstančių kariuomenę, bet kažkodėl tai padaryti nepavyko. Iraklijus II surinko tik 7-8 tūkstančius karių, jų tarpe imeretiečius ir kažkiek širvaniečių. Be Iraklijaus II ir Imeretijos karaliaus Solomono su giminaičiais taip pat dalyvavo Muchranbatoni ir Amilachvari kunigaikščiai.

Rugsėjo 8 persai pakilo palei Chrami upę, persikėlė per Algeti upę ir užėmė Jagludžos kalnagūbrio pietinius šlaitus. Vakarop jie pasiekė Kumisi ežerą ir taip vadimą "Sarvani lauką". Apie rugsėjo 9 įvykius žinoma mažiau - atrodo, vyko mūšiai tarpeklyje tarp Kuros ir Soganlugi kalnagūbrio.

35 tūkstantinė persų armija priartėjo prie Tbilisio iš pietų pusės. Prasidėjo Kracinisi mūšis vykęs dabartinio Tbilisio rajono Ortačala ribose. Gruzinų kariuomenė atsilaikė 2 dienas ir persai netgi norėjo atsitraukti, bet galų gale nulėmė jėgų santykis - gruzinų kariuomenė buvo nugalėta. Išsigelbėjo 150 žmonių. 300 aragviečių (Aragvi tarpeklio gyventojų) žuvo dengdami karalaius Iraklijaus II atsitraukimą. Apie šį siužetą parašyta literatūrinių kūrinių, pavadinta metro stotis, o prie Žinvalio HE pastatytas paminklas. 2008 metais mūšio dalyviai buvo kanonizuoti.

Rugsėjo 12 persai įžengė į Tbilisį ir beveik visą jį sugriovė. Po penkerių metų rusų pulkininkas mieste rado tik 2 gatves. Armėnų pirklys Afanasijus Araratietis savo atsiminimuose parašė, kad po keleto dienų mieste nerado nei vieno gyvo žmogaus.

Zubovo žygis į Iraną

O Rusijoje tuo metu sumanė užkariauti Bosforo sąsiaurį ir Stambulą. Antruoju po imperatorės Jekaterinos žmogumi tuo metu Rusijoje buvo Platonas Zubovas. Jis su broliu Valerijanu sumanė prijungti Gruziją prie Rusijos imperijos ir jie 1801 metais tuo įtikino Valstybės tarybą.

Zubovas sukūrė grandiozinį pasaulio užkariavimo planą. Pagal jį viena armija per Rumuniją turėjo patraukti į Stambulą, laivynas - per Juodąją jūrą, kita armija turėjo žygiuoti į Iraną, greitai jį užkariauti iki pat Indijos, po to pasukti į vakarus ir įsiveržti į Turkiją iš rytų. Tbilisio nusiaubimas tapo geru pretekstu. Taip pat Aga-Muchamad-Chano ginčytinas statusas leido kariauti su jau kaip su maištininku, o ne kaip su šachu.

Ir šis grandiozinis planas ne tik buvo patvirtintas, bet ir pradėtas vykdyti. 1796 metais išėjo manifestas apie karo paskelbimą. Balandį Zubovas išsiuntė Iraklijui II laišką su pasiūlymu prisijungti. Tuo pačiu metu Iraklijus II iš Aga-Muchamad-Chano gavo draugystės ir apsaugos pasiūlymus. Ir vėl Iraklijus II atsisakė Aga-Muchamad-Chano pasiūlymų ir sutiko prisijungti prie Zubovo.

Rusijos kariuomenė vadovaujama Valerijano Zubovo apgulė ir užėmė Derbentą, neužilgo Baku ir Kubą, kiek vėliau Šemachą. Gruodžio 12 generolui Korsakovui pasidavė Giandžos Džavat-Chanas - Tbilisio nusiaubimo dalyvis. Kuros ir Arakso santakoje Zubovas sumanė įkurti Jekaterinoserdą - tai gerai charakterizuoja tolimesnius rusų planus. Visas Azerbaidžanas užkariautas gana nesunkiai. Bet lapkričio 6 mirė imperatorė Jekaterina, o naujasis imperatorius Pavelas atšaukė kariuomenę iš Užkaukazės. Iš dalies jis buvo teisus - žygio organizacija buvo bloga, ir anksčiau ar vėliau jis būtų pasibaigęs katastrofa. Be to Pavelas nemėgo Zubovo.

Bet Gruzijai tai reiškė Aga-Muchamad-Chano kerštą. Irane rusų atsitraukimą priėmė kaip pergalę ir Aga-Muchamad-Chanas patraukė nubausti Gruziją. Padėjo atsitiktinumas - 1797.06.04 Aga-Muchamad-Chaną Šušoje nužudė. Dar po metų mirė Iraklijus II.